Įsiklausau į vientisą traukinio ratų bildėjimą. Ta mintis yra spam‘as, kartoju sau. Užblokuok ją, ištrink, delete, empty. Ji ir vėl grįžo – empty. Delete. Pavargau. Mintis grėsmingai išaugo ir užgožė visas kitas, dar rusenusias smegenyse. Pasiduodu. Žiūriu pro langą į vienodą pilkų belapių drėgnų medžių linksėjimą. Kaip japonai. Jaučiu, kad jau viskas. Apžvelgiau vagono keleivius – niekas į mane nežiūri. Viskas, pakartojau pašnibždomis. Nieko mums nebeišeis. Susigūžiau. Šiurkštu. Vėl apsidairiau. Iš už kėdžių kyšojo galvos. Kelios galvos. Užsimerkę, ritmingai siūbuojančios. Su ausinukais. Išspaudžiau ašarą. Kuo skubiausiai išsitraukiau veidrodėlį ir nubraukiau nubėgusį tušą. Graužė akis. Man gaila savęs. Man taip gaila, kad aš nieko nebejaučiu, ir kad iš to didelio bežadžio plakimo liko tik toks šnipštas. Toks absurdas, kad net nenoriu tavęs matyti. Mane nuo tavęs pykina. Verčiau traukinys apsisuktų ir patrauktų atgal. Na, sakai, pamąstyk kitaip. O ką čia kitaip mąstyti. Eilinis susitikimas. Tu tyli, aš tyliu. Aš piktai įsikibusi toną sveriančio lagamino, tu net nepasijudini jo paimti. Pasilaikysiu ir pati, man nesunku – šnipšteliu, kai tu pagaliau ištiesi link jo ranką. Man nereikia nei menkiausios tavo pagalbos, lagaminas yra mano geriausias draugas ir užtarėjas, visą kelionę klusniai ir paguodžiančiai sėdėjęs šalia, o dabar tu nori jį atimti. Nedrįsk. Įsivaizduoju kaip mus regi pro šalį važiuojantys vairuotojai – eina panelė, net perlinkusi tempia lagaminą, o šalia bernaitis, rankos kišenėse. Ideali pora. Ir vėl tas pats. Nekenčiu to. Žinoma nepabučiuosi. Kaip visada. Tipo tu manęs bijai. Tipo aš supykusi. Tipo tu jauti ką aš jaučiu. Nušaut tave už tokias mintis. Šiuo momentu tu pyksti ant manęs, sakai. Šiuo momentu aš galvoju apie vaikiną, žingsniuojantį priekyje, galvoju. O tau mano mintyse vietos nėra. Nepykstu, sakau, man vis tiek. Tu vėl tyli. Galų gale ar sugebėdavai ką daugiau pasakyti, nei sumautą šlamštą.
Degu iš pykčio. Vėl apžvelgiu vagono keleivius. Niekas nepastebėjo. Išsitraukiu veidrodėlį. Raudoni skruostai ir ausys. Kaip norėčiau dabar išlipti ir patraukti pėsčiomis. Nesutikti tavęs šiandieną. Galėtum laukti stotelėje nors ir tris valandas. Atvažiuotų traukinys, atsidarytų durys, bet aš neišlipčiau. Ką darytum? Ai, nejau tai svarbu. Vis vien aš čia nelipsiu. Nežinau kelio.
Na ir kas, kad palydėsi iki namų. Visą kelią tylėsim išskyrus: „Kaip sekės? “ „Gerai“. Nejau pasakysi „Pasiilgau tavęs be galo“. Žvilgtelėsiu į tavo akis – ar galėčiau tavęs pasiilgti, tokio iki skausmo pažįstamo? Tų akių, kurias kažkada mylėjau? Dabar man jos atrodo apgavikiškai šlykščios. Nebenoriu jų matyti. Ir tavo veidas – kažkada spindėjęs – dabar atrodo išdidus, lyg išdrožtas iš medžio. Kam man tas penktadieninis skausmas? Kam tos dešimt susitikimo minučių, apie kurias galvosiu visą savaitgalį, trokšdama prikalti tave prie sienos?
Jau netoli. Nebenoriu galvoti ką tau pasakyti. Lėtai stojasi keleiviai. Užsivynioju šaliką, kuo stipriau įsikimbu į lagaminą ir slenku ligi vagono durų. Per langelį pamatau lekiantį dirvoną, žolę, plyteles... pamažu stojam. Nepakeliu galvos. O kam? Vis vien susidursiu su pašiepiančiomis akimis. Apsimesiu, kad tavęs nematau - nelaukiu - nėra. Lipu paskutinė. Mintyse šmėkšteli baimė, kad nespėsiu išlipti – taip lėtai judu. Galiausiai įstengiu atplėšti akis nuo batų. Taip, plytelės. Pažįstamos, suskilę. Taip, ten turėtų būti batai. Turėtų.. Kilsteliu galvą aukščiau. Apsidairau iš padilbų. Numetu lagaminą ir pradedu pašėlusiai dairytis. Grindiniu slysčioja pageltę lapai. Užsidaro traukinio durys. Ūktelėdamas jis nurieda. Grafiti išpiešta stotelė ryte atrodo nevalyvai. Stoviu čia viena. Neatėjai. Trukteliu lagaminą į viršų. Tarsi atsakomoji reakcija akys apsitraukia migla. Vargais negalais čiuopiu kojomis kelią. Tik neriedėkit, drausminu ašaras, susitvenkusias ir balansuojančias ant voko krašto. Bet jos nebesutelpa. Greitai šluostau pirštine. Šniurkščiu nosimi. Einu. Kuo skubiau.
*
-Klausau.
-Labas.
-Labas.
-......
-.....
-Aš buvau išvažiavęs į sodą
-.....
-Mane tėvai išsivežė. Dėl to negalėjau tavęs pasitikti.
-....
-Ar pyksti? Gal susitinkam?
-Atia.
*
-Aš palydėsiu tave. – sako tėtis. Griebia lagaminą, atidaro duris. Žengiu lengvai. Blausioje gatvės lempų šviesoje sūkuriuoja snaigės. Tarsi maža mergaitė slysteliu balute. Grožėdamasi žiūriu į blizgančią gatvę. Tėtis šalia žingsniuoja įsitempęs. Slapčia stebiu jo žilus plaukus, ranką, laikančią lagaminą. Jis eina tarsi prieš didelį vėją.
-Kitą savaitgalį aš tave pasitiksiu, - sako.
-Gerai! – sučiaušku.
-Tu... nepergyvenk. Viskas bus gerai. –vėl girdžiu jį.
-Ką tu, - net stabteliu. – Kodėl turėčiau. Aš džiaugiuosi. Aš nei kiek nepergyvenu.
-Taip taip.... - girdžiu bubėjimą.
-Gaudyk, - įkelia lagaminą pro praviras vagono duris.
- Ačiū! – staiga jo akyse pamatau ašaras. – Tėti...
Trinkteli vagono durys. Mosuoju jam iš visų jėgų.
Tai geriausias palydėjimas iš visų, sušnabždu dingstančiam siluetui.