Kaimas kryžkelėje

Buvo toks kitados kaimas Pindukėnai. Gražioje labai vietoje, miškų ir gojų apsuptyje, su nedidele kalvele šiauriniame pakraštyje ir vingiuojančia upės juosta pietinėje dalyje. Turėjo ne daugiau kaip penkiasdešimt sodybų ir vieną vienintelę gatvę, kurioje išsiteko ir malūnas, ir krautuvė, ir privati vaistinė. Paskui, žinoma, ją suvalstybino prie rusų. Po nepriklausomybės ją vėl atgavo buvusio savininko palikuonis iš Izraelio, bet farmacija nebuvo  paveldėtojo mėgstama sritis, todėl ten įrengė kavinę. Kavinė turėjo puoselėti žydų valgymo tradicijas, bet kadangi žydų nebeliko po paskutinio jų išvarymo iš tarybinės teritorijos septyniasdešimtaisiais, tai macais buvo vaišinami visi, kas nusipirkdavo bent po litrą degtinės.
Bet dar anksčiau, kai nebuvo nei rusų, nei žydų, tas kaimas net nesusisiekdavo su išoriniu pasauliu. Gyveno labai atskirtas arba pats atsiskyręs nuo nepageidaujamo šurmulio, buvo neprivažiuojamas, todėl tik vasaros laiku valdininkai atkakdavo šiaip ne taip susirinkti mokesčius. Kaimo gyventojus tai tenkino, savo dailias mergeles slėpė nuo pašalinių akių ir ištekindavo jas tik už savo dailių bernelių. Apskritai kalbant, Pindukėnuose niekada nebuvo pastebėti kokie nors nukrypimai bei nepadoraus elgesio faktai. Galima sakyti, tai buvo pavyzdinė visuomenės ląstelė. Kažkada gal vieno kvaištelėjusio armonikieriaus akyse buvo matyti kažkoks  nenatūralus susijaudinimas būnant arti kumelių, bet niekada niekas nepastebėjo  nieko nedoro jo judesiuose. Galų gale jis vieną dieną kažin kodėl pasikorė ant šakos, armoniką palikęs prie upės, tad ir pasiklausti, kas gi ten jo galvoj dėjosi, niekas taip ir nespėjo. Todėl teigti, kad jis buvo kaip nors iškrypęs, nebuvo pagrindo, ir visi daugmaž dėl to nusiminę, nuėjo pas savo pačias natūraliai tenkinti aistras, galvose velniaižin kokius paveikslus piešdami.
Aišku, ir apie seksą kalbėti kaime nebuvo įprasta, tai buvo blogo tono, neišsiauklėjimo ženklas. Todėl niekas ir nekalbėjo. Tačiau tai nereiškia, kad uždarose patalpose, niekam nematant, jis nebuvo naudojamas. Greičiausiai tie procesai visgi natūraliai vyko, nes kaimas niekada nestokojo naujagimių, lygiai kaip ir numirėlių. Buvo išlaikomas natūralus balansas.
Bet kartą kažkas sumanė, kad kaimas negali likti nuošalėje nuo visų pasaulio įvykių,  ir  nutiesė net keturis kelius į jį ir per jį, į visas puses. Na, tada ir prigužėjo: ir žydų, ir rusų, ir visokio plauko spekuliantų, blizgučių pardavėjų, ir sekso įvairiausių pakraipų puoselėtojų, nesgi vietiniai žmonės buvo labai gražūs, ekologiškai maitinti, švarūs ir moraliai sterilūs, iš tokių tik ir daryk, ką nori.
Lygiagrečiai šiems pokyčiams kaimą pasiekė elektra, o po jos netrukus atskuodė ir internetas. O kur dar mobilus ryšys. Visos šitos naujovės, jau nekalbu apie automobilius ir skalbimo mašinas, išgujo kaimo jaunimą į miestą, visų pasileidimų ir ištvirkimų židinį. Nė apsižiūrėt nespėjo senoliai ir kaimo močiutės, kai liko be nors kiek jaunesnio veido. Net seksas iš galvos išgaravo, jei toks ir buvo.  Ir ėmė vienas po kito iš nevilties mirti. Mirė mirė, kol visi iki galo dingo. Kaimas stovėjo tuščias kryžkelėje, nei saldainių, nei sekso. Sterilus kaimas.
Paukščiai ir tie – paliko niekam nereikalingą teritoriją. Žolė, vyriškų rankų nebekerpama, paskandino kaimą nežinioje, net lentelės su pavadinimu neliko. Mokesčių inspektoriai kartą, nebesulaukdami mokesčių, o ir spaudžiami prezidentės, kuri ruošė kažkam karą ir jai verkiant pristigo pinigų, neiškentė, atvyko su savo kompiuteriais nusavinti gyventojų lėšas, bet nerado kaimo, vieta buvo pavirtusi į neįžengiamą raistą. Galvojo ir taip, ir anaip, bet iš keturių kelių visi užžėlę paliko. Galvojo, gal kažkam prisisapnavo tie Pindukėnai, gal jų niekada ir nebuvo.
Taip po truputį nyko visa Lietuva, išsivažinėjo kas kur, užžėlė arba išsikorė po vieną. Be sekso, be iškrypimų. Morali, teisinga ir sterili.
Svoloč