Virš besniegių, tačiau dar šerkšnėtų laukų
Žvilgsniai skrenda pirmųjų gandrų pasitikti.
Nematau jų. Matyt, kad besenstant anku
Ar tiesiog nebe taip nustatau skrydžio kryptį.

Girgžda gervė, pakyla dangop vieversys,
O varveklių nagai panamėj šekšną bado.
Gandre, starkau, gužuti, sakyk, kur esi?
Be paviržio kelionėj nusilpai iš bado?

Pradžiungu, tai bent šventė — iš tolo matau
Oriai sklendžiantį lauktą ilgai siluetą.
Pavargai, keliauninke? Dėkoju aš tau,
Nes pavasaris jau ir visi savo vietoj.