Erškėtrožė
Seniai, kai nuolat snigdavo,
kai paskutinis šiltas garas susigerdavo į plaukus,
kaip į floristikos putas – užlaikymui,
iki kramslių buvai pažįstamas,
iki įraudusių nuo šalčio ausų kriauklių.
Pustė minkštais pūkais, ne snaigėmis,
ir rankos dilgčiojo puikybe stingdamos be pirštinių,
šaknis įleido daigas, iškerojo speigas,
idant neliestume paviršiaus.
Prisiminiau tavo krumplius –
kvepėjo saule sumaišyta su dirvožemiu
ir spinduliai sutilpo delnuose į linijas,
buvai toks savas, kad neatkartočiau
prasmingos šypsenos.
Aš privalėjau spindesį užtverti ledo ložėje,
vainiklapius paleisti, nemokėti vysti, nežydėti.
Erškėtrožės gynybos sienom juosia,
kad pavojingai ryškių uogų nenupūstų,
kartais apdrasko vėją
riestais spygliais – nagučiais...
Giliai į sulaukėjimą.