Tiką grįžau iš laidotuvių. Kojos — kap statinės, o galva ūžte ūžia nuo apspitusių minčių. Nė nepajuntu, kad jau braidau po da drungnus tolimos vaikystės vandenis.
     Pakavojom Gutauckų Kazį, tą patį, kursai pydavo gražeusius viso parapijo gurbučius. Vieną da laikau an lentynos užkėlus. Dabartės, kai jau atgyja visokie lalaunykai, šyvuko šokdytojai, gurbai vė mado. Išnešu in kiemą aniem atlygį, tai giltinė su daktarais  ne už gardėsio, už gurbuko stveria.
     Su Kazuku drauge augom, mokinomės i kone pasenom. Mama ma pasakojo, kap gražiai Kazys buvo pakrikštyts. Podžiai: da Smetonos laikų mokytojai — Jonas i Domicėlė Mickai. Pagarbo tada buvo mokytojas, iš algos galė pragyvet i tarnaitei užteko. Anot miestelio davatkų pačto, Mickaus budinkas klebonijos mūrus jau pralenkė.
     Tik staiga drioksteli karas. Nieks i nepagalvo, kad reiks namus paliktie. O po karo da baisiau. Nukankyto Mickaus kauleliai nežinia kokio pasvietė dūla. Domicėlė su sūneliu taigos vuodus šeria.
     Mickų mūruką nusižiūrė Pasų stalo viršinyks Vasylius, su katruo Kazio mamai gana greit teko susipažyt.
      Keitė pasus. Pagerbdams būsimuosius ,,draugus”, kiekvienam gyvetojui Vasylius pats inteikdavo naują dokumentą. Atė i Gutauckienės eilė.
     — Aguota Gutauskene, Pijevna, — riktelna viršinyks.
     — Ponuli, mano tėvo vardas Pijušas, — išlemena moteris.
     — Kakoi skyrtūm! — prabliūva tasai.
     Trenkia in stalą kumščiu, ruski keiksmai pasipila. Per visas
tais matuškas tetulė net užsimiršo, ko atėjusi. Sliūkina namo, žemės po kojom nejausdama. Parėjusi skundžiasi savo žmogui, o tas paršam šniurgelius vėrė, tai nelabai i matė pačios užkiūtusias akis. Mudu su Kazuku visokius baibokus iš molio lipinam, todė tik viena ausia klausomės.
     Abelnai, tas draugas viršinyks neklydo... — suklūstam, žiūrim, kas busToliau.
     — Taigi, i Vasylius ne Vasylius, o Ivan Ivanovič Vasiljev. Tik mes jį tep vadinam, — gal pėdas mėtydams, kad iš pašalies svetimas neišgirstų, dribtelna Kazio tėtis. — Kap in svečius pas tėvą nuvažiuosi, matysi, kad i tas Antonovičium tapo, o aš Grigorjevičium tuojau pasidarysu.
     — Iš Jurgio Grigorjevičius?
     — Nu tep. Laikas jau priprast. Katro vežime sėdi, to i giesmę giedi, —užbaigia vyras i toliau žvigdo paršelius.
     Kaimynei žmogaus paguoda netiko. Mostelėjusi ranka, nuvė in stubą trūsties.
     Saulei slenkant prie laidos, atsimenu i aš savuosius. Kazys rikiuoja nulipdytus bambizus, o aš lekiu in pradarą kelnorę  su dėdžiais atsisveikyt.. Bebėgdama girdžiu, kap dudena dėdė Jurgis. Teta Agutė, prikandus lūpą, bulvukus čiečkavoja.
     — ... stribas po nosia šiopos lentas prakuram plėšia, o ji Vasylių in šuns dienas deda, — bankrutkę insikandęs, pro dantis košia dėdžius. 
     Tai apie stribukų vadą Petrošių eina šneka. Mokyklo dičkiai jo mergiščias blakėm praminė. Nežinau kodė. Gal kad kandžiojas bjaurybės? O ma dabartės  rūpi kuo greičiau pro  jaučiakyną, per rūškynes, nuogas subraižytas kiškas keurai svilinančius  burnosus švilpte prašvilptie. Laimingai  liuoktelnu  per pažliugusią grabę, i aš jau savo stubelė an pryckio. Galiu patenkyta, be jokios baimės visus pašinus išsikrapštytie.
     Rudenį, kai in mokyklą klumpėti i basi pasistumdydami kulniavom, Kazys ma i sako:
     — Būt gerai, kad prie Vasyliaus tvoros pastovėtum. Mačiau anuosyk viršinyko gongalvius Taduko sviedinuku bežaidžiančius. Pusbroluks Sibyriuj vargsta, o tie gončai jo futboluką spardo.
     — A jau pilkės netrivoji? Gerai. Pradės karvės šerties, nuvelsu i tau, —atkertu pasistaipydama.— Pirktinė, žinoma, geresnė, nuo padlagų atšoka, ale iš bėdos tiks i ta.  
     — Ne. Parsinešu. Kai mama siųs siuntinį, indėsu. Tegu džiaugias Taduks savo žaisluku.
     Paspardę kamuolį, Vasylukai, matyt, išsilakstė kas sau. Svetimą gerą paliko sode i užmiršo. Mudu, radinį greit išsikrapštę besimėtančiu štakietu, nešam kudašių.
     An rytojaus atspūdina Kazius, visas persimainęs: mama dėl to futboluko vos čiuprynos jam nenulupo. Iš pradžių liepusi grąžyt. Paskui persigalvo. Sviedinys dingo — kap štapkė šieno kupeto. Tikriausia moteriškė bijojo, kad vaikiščias neišsipliurptų, o tas da i pelenus pavuostęs, ale tie guma nekvepė.
     — Nenusimyk, brolau, — guodžiu draugužį, — tu jam pilkę in siuntinį indėk.Lengvesnė, daugiau lašinių tilps.
     — Teisybę sakai. Tep i bus, Pradės pilvas iš bado mažiuimuzikas grasyt,nors pilke užsiganėdys, — patenkyts, šluostydams ašaras Kazys maktelna galvą i per daržus pasišvilpaudams nudrožia namo.