Kai kitokiais reikalais neužsiimi, o tik lyg savais, asmeniškais, neatrodo, kad būtina žiūrėti į kalendorių ir žinoti, kada saulė tekėjo ar leisis, tačiau  įprotis neleidžia nepamatyti, kaip popiežius Grigalius XIII ant man padovanoto kalendoriaus užrašo: 

          Kovas 2016 
  Saulė teka 06: 15, leidžiasi 18:37, d. ilgumas 12.22 
  Pilnatis, 14 mėnulio diena 
                23 
          TREČIADIENIS 
  Galgintas Vismantė Alfonsas Akvilė Ūla 

  – Ir vis dėlto, mielas Kandžiau, vakarykščiai teroristų išpuoliai Briuselyje primena, kad esame karo laike. Supranti? Esame karo laike. 
  Kandžius žiūri pro langą ir neatrodo, kad jis mane girdi ar kad esu jam įdomus. Atrodo, kad ten jam įdomiau. Truputis sniego, bet saulė prasišvietė pro debesis ir tikėtina, kad greitai jo nebeliks, tačiau kol kas keletas Minus Celsijų dairosi po visus Vilniaus Naujininkus. 
  – Tu negirdi manęs? Ar kažkas blogiau atsitiko?  
  – Kalbi tartum naujieną tardamas. Visą laiką, dzieduli, esame karo laike. Taip, taip, visą laiką. Tiesa, aš jį labiau suvokiu šuns pajautomis, iš jo pozicijos kalbu, tačiau mano persiformavimas į žmogų tokiose pažiūrose ne ką pakeitė. Labai ne ką, – pakalbėjo it žiovaudamas ir... ūmai linksmai, gyvai, lyg pamatė, ko belaukęs: 
  –  Betgi gandras. Žiūrėk! Iš kur jis čia? Ar man akyse nesveika? Tikrai, tikrai, – sukruto Kandžius ir iš tiesų viršum Vilniaus Naujininkų, viršum Šaltkalvių gatvės pastatų, kone paliesdamas sparnais jų aukščiausius stogus skrido gandras. 
  „Iš karo ar į karą, – nelinksmai pagalvojau, – bet jeigu su Kandžiumi teisūs, tai jis irgi kartu su savo skrydžiu apimtas karo.“ 
  – Dar žiema, gandre, negi nesupranti? Žiema dar. Pagal skrandį priimki ją... 
  O kažkur aukštai  aukštai  viršum gandro švietė Avino žvaigždynas. Lyg pasiskirdamas save pavasariui įsiskleisti. 

    Švietė Avino žvaigždynas 

  Nepasiseka atsiminti, koks žvaigždynas Kandžių įkėlė į „lopšį“. Spėlioju ir taip, ir kitaip, bet tikra, kad be krosnies ir malkų jai pakūrenti  dar negalima buvo apsieiti. Kolektyvinis sodas jau tvarstėsi tvoromis ir ateiti pas už  tvoros gyvenančius kaimynus reikėję aplinkiniu keliuku. Ėjau pasižiūrėti. Tik. Pasižiūrėti į paaugusių šuniukų vadą. 
  – Va koks turtas. Betgi šunys. Kur juos padėsi keliuose sodo aruose? Kol tokie maži ir ant rankų nesunku palaikyti, betgi auga, auga kaip ant  mielių... 
    Šuniukų vada ne didžiausia, gal penki ar šeši. Visi buvo pakelti ant kaimynės rankų ir priglausti prie krūtinės. Visi gražūs, maži, bet Kandžius mažiausias, o grožiu aplenktas tik Rudžio. Mano rankos išsitiesė link Rudžio. 
    – Ne, ne. Šis jau nusavintas, – pasakė kaimynė 
    Po pusvalandžio su mažiausiuoju sugrįžau atgal į savo kiemą. Žinojau, nebūsiu pagirtas, bet šventas darbas padarytas ir smagu, kad ir sodo namelis tas kelias dienas –  be namiškių. Mudviejų niekas netrukdė. O du balti kryžiai, matematiškai tiksliai „sumeistravoti“ ant Kandžiaus snukučio ir krūtinės, irgi rodė į atlikto poelgio šventumą. Vėliau gi atsitiko taip, kad nors be bažnyčios, tačiau su Kandžiumi visuomet kaip su Bažnyčia. Dabar, berods, jau penkiolika metų, kai taip. 
  Žiūri Kandžius pro langą, džiaugiasi pamatęs viršum Vilniaus Naujininkų skrendantį gandą ir suklūsta – ar ne per anksti parskrido, jei rytais vis dar vaikščioja keletas Minus Celsijų. 
  – Kažin, ko jis ieško? –- neatsitraukdamas nuo lango domisi Kandžius. Žinojau, kad ne  manęs klausia. Galbūt todėl, kad panašiose paieškose nesu naujokas. 

    Senatvė žmogaus iš karo neišprašo 

  Išaugo Kandžius, oi, išaugo, bet ne ūgiu, ne mėsa ir kaulais. Ne mase. Šį kartą, matydamas  jį prie lango, atsiminiau užmigusį ant palangės. Tuomet, gal jau prieš 15 metų. 
  Girdėjau, kaip skaudžiai jis pradėjo amsėti Tik sau. Panašiai  kaip dabar, norėdamas sužinoti, ko ieško po Naujininkus skraidydamas gandras. Amsėjo užčiauptu snukučiu, nepakeldamas ant galvos nuleipusių ausų. Miegojo ir gyveno po užmerktų akių vokais. Rūpėjo žinoti, kažin, kuo jis užsiėmęs. Ir pats netyčia pradėjau amsėti, kol supratau, kad „išamsiu“ tvarinį, panašų  į eilėraštį:

O taip! 
Mes gerbiam vienas kitą, 
bet nežinau, Kandžiuk, 
ar Šventame Rašte, 
jo knygoje kurioj 
bent užsiminta – 
kai į tarnystę išeini, 
ką kalba Dievas, 
kad būtum ištikimas, 
kad būtum geras šuo. 

Džiaugiuosi Tavimi, 
manęs Tu – ne, 
o aš Tave (a-jai! a-jai! a-jai!..) 
ne kartą sopuliu įkandau, 
mano šuneli Kandžiau 

  Seni tie laikai, oi, seni. Suspėjau Aleksandrą Puškiną užmiršti ir visa tai, kas ne manimi pakalbėta. Ir tai per paskutinius 10 –15 metų. Senatvė, pasirodo, žmogaus iš karo neišprašo, nors ir žino, kad jo lemtyje pergalių nebus. Karas kaip gyvasties profesija.