Liepos vidurys. Baisi šutra žmones terioja. Tik bažnyčio aba prie vandens gali laisviau atsipūstie. Po pamaldų pėslinu pažere, o te jauna moteriškutė su sūnučiu krykštauna, smėlio pilis renčia.
Sėduos i aš an suoluko. Pasilsėsu truputuką. Žiūrau žiūrau. Atrodo, ta mergužėlė ma kaži kur matyta. Ale kur? O kad ją paibelis tą senatvę. Tai terp mūs vėjo išpustomų dėžukių savo dziedulio sodybukę išsaugojusios dzūkelės Monikutės marti. Vyro nematyt. Pikti liežuviai skalambyja — in didelius ponus jis dabartės pasikėlęs, po svetimus kraštus trankos. Pasitaiko, i namo parvažiuotie kap kada užmirštąs.
Mamyte! — spygtelna vaikas, — Gulbės! Visas pulkas atplaukia.
Vidmantė, tep, rodos, ją vadina, kilsteli galvą. Pirmutinė veidrodiniu ažero paviršium čiuožia mama gulbė, pavymui vorelė pūkuotukų, gale — tėvas, pasipūtęs, visą šeimyną žvilgsniu aprėpiantis. Miela matyt tokį gamtos tvarinį, todė neatsitiktinai visų akys nukrypsta in jį. Ilgeusia stebi vaikiuks. Stebi i mąsto. Kai ringė dingsta už išvešėjusių meldų, mažius pasiteirauja:
— Mamyte, ar toks mandravots gulbins myli savo vaikucius?
— Iš kur toks klausimas, sūneli? Turėtumei prisibijoti, kad kiemo vaikiščiai vėl tavęs cieksium neapšauktų.
— Mūsų darželyje jau šitiek bernaičių nepažįsta savo tėčių.
Prieš motiną šmėkštelna keturi atlenkti pirštukai i nevaikiškai rimtas sūnaus žvilgsnis.
— Eime, nuplausiu rankytes, tikriausiai jau išalkai, — burbtelna mama i kap nesava nusitempia mažąjį prie vandens.
Ilgai mazgoja moteris sūnaus smėlėtus delnukus, lyg norėdama nuplauti sunkiai ištylėtą paslaptį. Matosi, kap visa esybe ji jaučia vaiko sumaištį dėl per ilgai užsieniuose užsibuvusio tėvelio.
Prisėdusi išima iš krepšio storulį pyragiuką i paduoda jį sūnui.
— Ne! Ne šito. Matiau bobulė kindziuko su mano keptais parpalukais terbon ingrūdo. To jir norėtau, — nepasiduoda mazgius.
Kojos pasilsė, ale in dūšią lygu kas būtų pamazgų šliūkštelėjęs. Tep negerai pasidarė. Eisu, gal Monikutę susitiksu, pasiklausu, kas tie parpalukai, i abidvi jos anūkuciu pasidžiaugsiva.