Vaikystėje didelis sodas
šiandien atrodo mažytis,
metų metais įkastas
žiūri betoninis briedis,
per tvorą erškėtrožė braunasi.
 
Regi,
kaip pjauna dalgiu dobilieną,
kaip ligos šienauja,
o mums reikia, taip reikia žmonių,
kurių nemylėjome.
 
Girti mėlynieji geniai
dėl cento krausto kišenes,  
jų moterys sočios,
laimingos ir putnios būna
gal valandą metuose.
 
mes esame skolingi
už lietų, už galulaukes,
kurias apleidome pavargę,
mūsų skilinėjanti žemė  
vis panašesnė į džiūstantį lopą.
 
Balti kaminai ir vienas
raudonas stogas grožisi
savo atvaizdu baloje,
paukščiai gieda priešais koplyčią.
 
Laikas – prisikelti!