Užgimstam, mylim, mirštam tamsoje,
O tikra meilė,
Meilė yra mitas.
Ir koks bereikšmis švinta šitas rytas,
Kuris tuoj trūks,
Tartum voratinklio gija.
 
Ir nieks nepasikeis.
Galbūt netyčia
Nukris lašai praėjusio rudens,
O man trumpam,
Trumpam pasivaidens,
Kad tavo plaukus aš su jais sulyčiau,
 
Nukrisčiau ant blakstienų,
Ant vokų,
Ant rausvo skruosto ir šnabždėčiau tyliai...
Mes gimstam, mirštam tamsoje ir mylim,
Ir skiriamės...
Argi svarbu, kokiu laiku –
 
Nėra dviejų gyvenimų.
Yra tik kitas
Gal žingsnis, posūkis, kita svaja...
Bet net ir tai pradingsta tamsoje...
..................................................................................
 
Ak, mano meile,
Meilė yra mitas.