Grybavimo dziaugsmai
Šiųsmet dangus neskūpus – daváliai saułės, vyľgacies ir nakcių šilumos.
Nat pieskon viskas inaugo. Ir sodai ir ážios visokių smokų̃ priscirpino. Tai dartės cik spėk zavijocis. O Maľvynkai zajenciaus – pylnos rankos. Gi viskų raikia paru suleidavoc: užraugc, pasūdzyc, išvyrc ar užmarinavoc. Dartėłės pats baravykų augimo čėsas atajo. Argi suminavosi visų rudenio procių? Niabágė tiap nustūso per dzien, kad vakari let in laškų daaina. Ale kad jy jir sapnuose savi grybaunancių susjieško. Gi jau ty visas sunkumas nug kojų atsiskarástoja - langva langva pasdaro...
Kaštavoja Maľvynka balto rūko smokų ir grožaunas paciu pyrmu šviesos siūluku medzių šakosna. O in jį daslytėjį bučiukai suzvana čystu čystu vėjų meliodiju. Ale tep zvána cik auštanc, visai trumpai, cik kolái tas spinduluko siūlalis išsivynioja nug ryto aušros kamuolaicio. Jir jau tadu per visų žvylgsnio plocį, an žylancios žolės miatmenų, jima ūdaucis voracinklių audzimai jin kutriuos inausci zvána rasos poterukai. Nugi strokas paaic, jir nat kojų sliedas iščirpsta žołėn – kad cik nieko neužkliudzyc, kad cik nesujudzyc... Pricyldai šyrdzį jir girdzi kap jon jau čiūlba ūlba ainancio ryto adzyna. Jir cik tadu lyg išpatainiai dzyrc po agłi – rudakepuris! dabc po beržėliais – krūvon suviajį keli baravykaiciai, gliasc an miško zovalnės, o ty...Gi kap kino stangosna vyniojas kožnas radzimo dziaugsmas lyg ty ne grybų būtai radus ale nežnia kokį vortų daiktų. Už kožnų grybukų Maľvynka Dzievuliu padėkavoja. Ir tokis dziaugsmas jų sujima...Tai pakoľ baravykai dzygsta, jos sapnas nesbaigia su nakcim ale jišrozo peraina cikruman. Va ir šį rytų nułėkė miškan nat be kašiko, ba cik an zdábos – ar jyr. „Uoj, Dzievuli, dėkui“ radus an miško zovałnės pridzygusius baravykaicius jų nejėmė ale grųžinos namo. Dar vakar jin svecius parvažiavo sūnus su šeimu tai testa paabiedojis nuveis pagrybauc jir pačiujis tų radzimo dziaũgsmų. Cia gi ir norėdamas neprais – vistep pamacis.
– Jau visi Vylniaus turgūs užversci grybais, – smokavódama patróvų su smóžytais baravykais, baino marci Virgutė, – važiuosim ir mes tuoj grybauc.
– Ale kad pavėlinciai susmislinot – spritniau strajikitės – tokiu čėsu aš jau būnu iš miško pariajus, – pakužino Maľvynka.
– Ko ty pavėlinciai – kóžnai asabai savas grybas užauga, – pasrešino sūnus Danius, – va cik sėdam mášinon – po adzynai ir jau grybuosna.
– Nuj dar cia? Grybai čiut ne an mūs kiemo auga, miškas prast paliaj savų budinkų, o jiej – mášinon, – vėľ čiudna Maľvynkai.
– Kas cia zo miškas, – nusjuokė marci, – jau jei atvažiavom tai in dzidesnius miškus raikia važiuoc – ty ovaštai daugiau grybų. Paliáj savų budinkų mama pavidnėc paci kóžnų medzį būsi apiájus – nieko cia nebus.
„Apiájus...“ gi Maľvynka grybauna talkauniai. Vienų rytų aina po Skliuto dadotku, kitų – „Išdegusion salon“, trecių – „Bernásalin“, kecvirtų – nat už revo nuveina. Tai ciej grybai turi čėso paaugc. Ale jiem raikia dzidelian miškan – „kur visas svietas važiuoja“. Usinarávino cik Daniaus uošvė. Jau kažna kiek čėso kap jy
piľniavodama anūkų cik miesto gatvėm ir skadais spaceravojo, o po miškus tai ne, ba ty: „tau nežertas šiciek visokios paškustvos dartėłės prisveisį: árkių,vuodų, vorų, driežų. O jei per apmilkų pastaikyt an gyvatės užmync? Jir Karoluko miškan nelais – čitių pylna – testa anūkucis paliáj pirkios pasbovis,o jy papilniavos“. Nu o Maľvynka sėdos mašinon rozu su savu draugi važiuoc in grybaunus miškus. Ne bėda, kad ty nieko ir nerast, ba jy gi žino kur ryti buvo radus baravykų. Svecimi cia netais – nėr kam išgrybauc.
Važiavo plentu gaľ penkiolika kilometrų, ir dar miško kelukais nežnia kiek. Kur neinsisuksi – visur mášinų pylna - let rado vietos kur sávų pritavoryc. O grybautojų kiek! Ir visi Maľvynkai prost an pentų aina. Nugi jy tep neprátus. Savam miški sau aina poválio ir jei randa vienų baravykaicį, tai žino, kad tas dar ir giminės turi, užtat orauniai apeina aplink jį ovaštai dzidelį ratų ir randa dár. O šic povaluko nepaisi, ba kožnas narávinas vis už akių užłėkc. Panevaliu turi šonan sukcis.Cik iš visų pusių: aūūūūū, aūūūūūb. Kap su šukom šukuoja žmoneliai miškų, blūdzina, skandalina. Maľvynka su klápatu deda dabon jin numestų korkų, tuščių butelį ar nezgádnų celopano maišų. Tai tau nežertas – šitep miškas užpaškudzyc – kur toj sumleijnia? O zgádno grybo jy neranda, ba jin tokius kutriuos miescionai renka nat nežiūro, nat nepaslankia. Jir jin kų cia padabna, kad šiciekos miško aplákstius cik apytuščį kašikų ūdauna? Pavidnėc gaľ cik deľ to, kad jy šitam miški grybaunų vietų nežino, gerai neinkušlina ir užtat neranda. Nugi šiciek žmonių nevažiuot cik an tèpsau. Cekáva kap Danius su Virguti – pylnų̃ kašikų̃ gaľ nepatįsia? Ale ir jiej po kelių adzynų rados.
– Nu kap? – abùdzviej jišrozo vienan žodziñ pascekavino ir Maľvynkos kašikan – dabc... Ale nei vieniem nei kiciem nebuvo kuom pasislaunyc. Dar biskį pašniūšiaravį ir pasrokavį, kad: „grybų nėr, o vakaras jau vienu koju an slankscio“, susrodzino judzycis namo.
Parvažiavusius pyrmas pasciko Karolukas ir apsicekavinis kutrio kašiki daugiau grybų pasdziaugė:
– Ot ir mažiau, ot ir mažiau radot. Vylniaus bobutė dzidelį kašikų baravykų parnešė!
O vilenčikė bobutė su pylnu kašiku jau ir šic kap šic:
– Omisniai nedarinėjau – norėjau pasislaunyc.
– Uoj, mama, kur dar tu tep radai? – nusdzyvino Virgutė.
– Nugi nat miškan nejau, – baino, – Karolukas po abiedai užmigo tai susmisnau nuveic sausukių, jonažolių pasžoliauc in pomiškį. O ty visa zovałnė – vien baravykai, nat in papievį isiplatojį. Jau ryt ir aš su jumi dzidesnian miškan važiuosiu. Gi šitokis dziaugsmas kap baravykų randzi...