Nia atamianu, kiek man buva miatų kai pirmų rozų insmilėjau, tik žinau, kad makyklan da niajau, musėt šiaši jau buva. Insmilėjau ciakavai, nia un durniaus ir nia biat kų, a šumniausių ulyčias biarnų, mūs susiedkas, šliakčiunkas Mialanijas Pūčiuvianias sūnų Miačislavų, palicnikų, katrų ir močia ir tėvas ir susiedai, kažna kal, Miciuku vadina. Miciuku, tai Miciuku man raznicas niabuva. Insmilėjau, možna sakyt, raptum, kai pamačiau jį prausiuntis viarsmiaj.
Vianoj niadėliaj su momu nuviajam un tatulį Pūčiuvianį traskaukų ūsų ir undiania iš viarsmias, ba tik par jų vienų buva viarsmia, prie katras ir pamačiau sava pirmųjį  kavalierių prausiuntis ladiniu  viarsmias undianiu. Anas buva vianmarškinis, atraitytam marškinių runkoviam ir na ladinio undiania raudanais kaip burkštinai žundais. Padabnas buva nia un tėvų mužikų, alia un močių  šliakčiunkų. Plaukai tūmsūs su sklastymu, unčiakai platūs, tuoža tūmsūs, a lūpas raudonas, kaip panialas. Matydavau jį ir unksčiau, ba ir siania Pūčiuviania, ir sianis Pūčius, ir anas miestan ir bažnyčian aidava par mūs atčlaimų, patiesumai. Alia iki tas viarsmias anas man suvis niarūpėja, aina tiagul aina, kas man. A kai insmilėjau, visakas apvirta aukštyn kojam. Rytais kavalierių pramiagodavau, a grįžtuntį iš palicijas patėmidavau da iš tola.
Pasrodyt sarmatidavaus tai dabodavau un jį užlindus už žagarų krūvas. Nu jau, kad gražus būva mana kavalierius tai gražus, ku ti, ku ti... Apstaisys: čiabatai nušvaksuoti, kialnias galifė, prėnčius su dviem ailėm blizgunčių guzikų ir kaškietas  su kazirku ir auksiniam virvialam. Niaiškinčiau ir pasgyriau momai, kad turiu kavalierių.
– Ku turi? Kavalierių? Nu ir kam gi tau anas? – nieka tuolku niasuprasdama paklausia moma.
– Insmilėjau, – pasakiau.
– Ir kugi tu čia dabar insmilėjai? Liutkiavičiokų ar Slapšiokų? – paklausia moma.
– Pūčiuvianias Miciukų, palicnikų, – išpyliau vienu atsdūsimu.
– Na čia gi dabar, ar tau razumėlis pasmaišia, kad sianbiarnį insmilėjai? Aik jau, aik. – Išsišiepia mana moma. Kad turiu kavalierių, graitai sužinoja ir mūsų susiedkas, musėt iš mamos, aš tai niekam niapasakiau, ba  kai tik manį pamatydava vis klausdava:
– Tai kadu gi su Miciuku un vinčiaus važiuosta?
– Miciuką paniala, Miciuka paniala, – šaipydavas susiedų biarniokai.
– Žinama paniala, a kasgi jaigu nia panialą, – mįslidavau. Kad visakų žina ir ją močia sužinojau tadu, kadu ana aidama iš bažnyčias par mūs atčlaimų, manį pasišaukia, gastinčiaus davia dvi čikuladinias cukierkas, paglostia galvų ir pasakia:
– Martiala, tu mana, martiala.
Baigiuntis vasarai, kad Pūčiuvianias Miciukas mana kavalierius niekam niabia buva siakrietas, žinoja visi. Kad niabia siakrietas ir Miciukui supratau kai rozų su momu aidamas bažnyčian  jį sustikam, a anas padabojįs un manį pasrėdžiusių baltuju kvietkų barstytajas sukniali su kasnikais ir palbonais išsišiapia, momai mirktialaja ir pasakia:
– Matas, kad iš tamstas diadien, miargiotias užaugs niašpiatna, kundziaravota paniala, mįsliju, gal jau čia man pradėt jų miargint, užsiugdysiu pačių susiadijaj, niaraiks sviatimų ieškat. Palukėsiu da kakį diasėtkų miatų ir ataisiu piršlam. Dabok diadien, da ir susgiminiuosma, žintu būsiu.
– Žintu, tai žintu. Mias su tėvu nieka prieš, alia man matas, kad iš šitų miltų, košias niaišvirsma, ba nusbos tau laukt, susiansi bialaukdamas, – tuoža išsišiepus pasakia moma.
– Niasusians, niasusians, tikrai niasusians, – pasakiau ir užlindau už mamas nugaras.
– Na čia gi dabar? Ir niasisarmatija  paršiala. Svieta pabaiga, – nusdivija mana moma ir dadura:
– Gal ir tiaisybia: susiant nia pazvalis miargas, užmaus apynastrį ir nusvias pria altoriaus.
Nia vierijau aniai vienu mamos žodžiu. Kakias gi čia da miargas? Kaksai apynastris? Mįslijau, da kiek paūgėsiu ir ištiakėsiu už Miciuką. Niaištiakėjau, ba anas manį pamiatia. Tikrai, tikrai pamiatia. Išsipildia mamos žodžiai, ba apynasrį užmovia ir pria altoriaus mana kavalierių nusiviadia Danylas Vikcia. Jau kaip sapėja širdį, kaip buva markatna, nia duok Dieve. Nia rozų ir nia du buvau pamiasta , alia širdias nigdi tiaip niasapėja. Niamačija ir mamos žodžiai:
– Niasgraudiank, vaikiala, niasgraudiank. Bus da tų kavalierių, tikrai bus...
Labiau graudianaus tik par sanialią Juozapą pagrabų, katras numiria man jau makyklan ainunt. Va tiaip.