Vakarais aš svajoju nubusti kitoks,
nebūt panašus į vakarykštį žmogų.
Susivėlę plaukai bjaurų veidą užstos,
kurio veidrodis niekad matyti nenori.

Kaip gera būtų pasiekti ranka kitą dangų,
nes šitas išmoko pabėgt nuo manęs.
Netyčia subraižiau jo raštą tokį brangų,
dėl to teko šimtui žvaigždžių tyliai gest.

Nejaugi aš kaltas, jog gėlės nuvysta,
vos prodainiu ištariu keletą žodžių.
Nėra juk pasauly tokių, kur neklysta,
tad kodėl negaliu pakalbėt apie grožį?..

Na ir kas, kad žvelgiu į tave lyg pro rūką,
nes suskilo stiklai, kai į kalną lipau.
Aš – kaliausė, bet tavajam grožiui nieko netrūksta,
nepasmerk, jei juokiuos tik tada, kai tave pamatau.