Žiburiais pasipuošęs miestas
tirpsta užklotas mašinų šilumos
ir nuo šviesų geltonas kaip sviestas
slysta iš dienos glėbio vakarop
pavasario lietaus paliestas.
 
Smalsus vanduo prilipęs prie lango –
ar kas laiku pasakys jam sustok –  
iš nuostabos apspango,
kai ant balto popieriaus parketo
rašiklio šešėlis šoko tango.
 
Manding, tuomet per rožinius akinius
vėl Pasakų miestą regiu,
kuris dioptrijų rūke dingsta iš akių,
žengia tarsi Žodis į dangų
virš debesų aptakių.
 
Bet sename išblukusiam atviruke
blankūs vaizdai susilieja,
o miesto stogai suodžiais apsirūkę
barsto į akis žvaigždžių dulkes
rastas močiutės rankinuke.