Iš juodų liūdesių
Kabarojuos į šypsenos aukštumas.
Po bemiegės nakties 
Dar kvaistu nuo sapnų draiskalų.
Dvi rodyklės ant sienos
Lyg budeliai rimbu bepliaukšintys
Komanduoja: Skubėk, 
Nesuspėsi, tuoj bus per vėlu. 

Protestuoju, sustoju,
Nežiūrint į nieką svajoju,
Atsiplėšiu dienos
Arba brėkšmo kelias minutes.
Lėkus, bėgus būtis
Nusirango vikriais šimtakojais,
O trapi ramuma
Nusileidžia svajonių palest.

Nuskaidrėja mintis,
Laimės šypsena sklinda ant lūpų.
Tiek reikėjo nedaug —
Tik išgirsti, ką sako širdis.
Nesvarbu, kad darbai
Gal devintąją odą nulupo —
Aš ne vergė, todėl
Ne rodyklėms mane suvaldyt.