Išmeski iš savęs kalbėjimą atodūsiais –
Žvaigždžių taurė neišgerta lig dugno. Taškosi
Vienuolės nuogos upėje... Nejaugi rodosi,
Kad jau pasaulio pabaiga atėjo – taškas sau?
 
Turbūt labai suklydai – viskas savo vietose,
Tik kailyje sunku nustygti. Tai suprantama,
Kai trys drugiai po žalią pievą blaškos... Mėtose
Ant žiedo gali tilpti du. Bet tam ir renkamės,
 
Jog sau galiausiai pasakytume – aš vienišas,
Aš vieniša... Ir be jokių kitų iliuzijų
Netieski rankos drebančios lyg luošas dervišas.
Geriau tikėk – tokių kaip tu yra bent tuzinas
 
Ant Žemės šios. Ir vieno kilometro nuotoly
Akis užmerkęs išbarstyki visus akmenis...
Jei sugebi, gali nusviesti netgi kuo toliau.
................................................................................................
 
Na, atsimerk dabar.
Kažko ilgiesi?
Ne...
Žinau, nes jau neatmeni.