Lyg pulsui apkurtus nesurenka akys peizažo
išties neapkurtus vien ganosi avys per baltos
per baikščiai rupšnoja gyvybės atolą per žalią
ruduo namuose o kapeliuose tyli pelėdos

langinės užkaltos ir durys seniai nesivarsto
tai kaip be manęs išgyvena nukaršėlis kaukas
pelėsį iš spintos kaip jis be rankų išvaro
kas užkaičia didelį puodą dilgynių sriubos

dabar nežinau ar vandens dar yra šuliny
ar kūdroje veisiasi varlės ar meldžiasi varnos 
per laiką užleistą kurio išravėt negali
nesurenka akys peizažo ir užželia avys