Žemės trauką pažįstame visi. Ji tokia įsiliejusi į mūsų kasdienybę, lyg oras.
Bet yra trauka, kurios nei vienas nepažįstame. Apie kurią spėliojame karta iš kartos. Paliečiame tik jos alsavimą.
Tai meilės trauka.
***
Nespėliosiu ir aš tos traukos. Tai bus eilinis jos ženklas, išskutinėtas ant mano širdies. Ženklas, kurio aš nesuprantu.
***
Kasdienybė prateka pro šalį tarsi upė. Kyšau iš jos vagos lyg akmuo, pakeliui sugriebdama šapus ir šakas. Tą akimirką tai didžiausias mano turtas – bet ir jis man laikinai tepriklauso. Po vienos kitos dienos visa tai įsilies į srovę. Pasikartojimuose nėra stebuklų. Tik kažkas be galo skausmingo ir nesuprantamo. Kada nors baigsis ir upė, o gal kada nors ji išaugs į jūrą, ir aš nuskęsiu jos gelmėse nieko nebejausdama. Visa tai, kas čia užrašyta, bus seniai pasibaigę.
***
Jau yra seniai pasibaigę.
***
Kartais prieš mano akis tarsi begalinis sūkurys pralekia tos dienos, svaigiai lyg pušų viršūnes bandau jose pamatyti veido išraišką, bandau užčiuopti jausmą ir prisilietimą. Bandau slysti kartu ant ledo, svaidytis sniego gniūžtėmis, klajoti po kalvas ir bučiuotis kiekviename saulėtame plote. Pajausti ilgesį, bėgti į traukinį, ieškoti minioje.
Visa tai tirpsta greičiau už sniegą. Tuščios rankos ir tos jau nebe tos – su naujai ataugusiu odos sluoksniu, nepažįstančiu to delno. Vienintelė kertelė smegenyse, kurioje kažkada tyvuliavusiame ežere kūrėme savo pilį – ir toji užsitraukia tarsi pelkė. Ką aš rasiu tuose dumbluose?

I

Iš tylos, iš nakties
Tyliai gimsta daina
Ji garsi, ji šviesi
Amžina amžina!

Šiandien net vėjas šuoliuoja po mano kojomis. Nežinau, ar jis čia mane skraidina, ar mano jausmai. O gal vėjas su jausmais susivienijo, įsiveržė į mano kūną, ir aš nebegaliu paliesti žemės... kas man darosi? Tarsi visos dykumos, jūros, upės, miškai būtų suplūdę  į mano vidų, sukėlę vieną vėtrą ir banguotų. Argi gali taip būti – aš net oda jaučiu jų sūkurius, jei kas mane paliestų – išsigąstų vidinio kunkuliavimo. Jei paliestų... Ar visos tavo knygos taip kvepia? Ar kiekvienas kelias veda į susitikimą su tavimi? Ar kasdien dabar jausiu tą nesibaigiantį skriejimą – rodos atitrūksi nuo žemės ir pakilsi? Ar tos paukštiškos akys, kur vietoj vyzdžių žiba juodi akmens kristalai – ar tai naujas mano atšvaitas? Aš nežinau, ar šita tavo knyga duotų man tiek kiek duoda jos kvapas...

Kasdienybė blaškė mane tarsi vėtros. Aš galvodavau, ar gyvenu, ar lekiu meteorito greičiu, kuris tuoj įsirėš į atmosferą ir sudegs... Visi šešiolika metu, buvę prieš tai atrodė beprasmiški. Bet štai šitoks lėkimas  - giliai širdy bijojau kad jis sudegs. Aš klausdavau savęs kas aš buvau prieš tai – ir atsakydavau sau – niekas. Viena iš atmosferos dalelių. O dabar pajutau draskoma griaunančios ir kuriančios jėgos. Tik kuri kurią nugalės?
Mokykla man staiga tapo šviesos užlieta aikštė, kurią vos pamačiusi išnyrant iš medžių, skubėdavau bėgte. Žemė plakdavo po kojomis. Atvėrus duris, staiga išvysdavau juodą visatą, sklidiną žvaigždžių. Įkeldavau koją per slenkstį, ir nukrisdavau į begalybę....

Štai trys dienos. Trys dienos, man reiškiančios daugiau negu pasaulio sukūrimas. Nuo pat ryto kvėpuoju kitokiu oru. Tai daugiau nei eilinė atmosfera, kliuksinti eiliniuose plaučiuose. Įkvėpusi aš skrendu. Net stengiuosi mažiau kvėpuoti. Bijau kad pratrūksiu juoktis, bijau kad virpėsiu. Štai autobusų stotis. Kažkodėl ji žalia, apaugusi samanomis, nors žinau kad ji tokia niekados nebuvo ir nėra (bet gal bus). Ten toks žalias suolelis, pabaltintas balandžiu, sutūpusių pastogėj. Vėjas nešioja nuorūkas, bet yra ne taip – vėjas sklaido voratinklius. Realybėje ateina trys žmogystos, rankose nešdamos dvilitrius alaus butelius, apsvaigusiomis akimis. Bet iš tikro – apsvaigusi ne aš viena. Žinau  - prasideda rūkas, toji nežinomybė varva per mano įsčias, artėja – ir aš virpu, lyg gyvybė jau sunktųsi į mane. Du vyzdžiai – dvi iš visatos nukritę angliškos žvaigždės, siūruojančios su rugiais, kupinais paukščių.  Kaip gera kad uždrausta....

Man leista matyti, kaip aš matau, man leista kapanotis savame rūke, talpinančiame begalybes. Ar galima jaustis realiai, esant tokioje apsuptyje, tokiame kokone? Ar galima realiai atpažinti veidus, sudėti žmogiškąjį pavidalą, ir žmogiškąją šneką? Ar reikia nuplėšti ir parodyti vieną iš milijono, vieną jūros lašą stiklinėje? Matykite visą jūra – žiūrėkite, kokia ji aistringa, begalinė tobula ir užvaldanti! Rėkite stovėdami šalia jos ir jūs būsite nugalėti. Leiskite įtekėti, atverkite panages, poras, plaukų galiukus, išsižiokite – tegu srūva per veidą, burną – pakelkite pirštus – tegul įsisunkia.. ženkite – ir tegul visi įklimpsta į jūsų pėdas – sklidinas...

Štai tokioje ekstazėje nereikia jokių metaforų – jos neegzistuoja. Nereikia realybės. Matykite ne vyzdžiais – matykite baltymais. Matykite kiekvieną šiltą prisilietimą – ir jūs nepajėgsite suprasti spalvų – jūs žinosite, kad tai liepsna ir alsavimas, kad širdis plaka kiekvienoje poroje, o žalia jus išves į sūkurį – kuriame siūruojant javams, pilniems paukščių, kažkas ateina. Kaip ateina vėjas? Be galo greitai... užlieja. įsisunkia. Jis yra visur ir nėra kur pabėgti. Nėra kur pasislėpti nuo akių. Kur pasuksi galvą – ten jos dega. Kiekviename lange, dundančio autobuso gale – ir tu nebegali žiūrėti. Nes jas atspindi langas, jos atslenka lyg miražas oru, jos pagauna tave iš pasalų, jos mato, kaip tyrinėji savo rankas. Jos lyg atšvaitai rankų odoje – ir tu trokšti užsimerkti, bet bedarai to, nes žinai, kad matysi kiaurai odą. Kokia kankinanti kelionė. Šalia tavęs kažkas kažkur važiuoja, bet tu sklendi oru, ir tai tik dar sudėtingiau. Kad tik kokia srovė tavęs nepagautų ir neprineštų arčiau. Statai užtvankas savo pasąmonės srautui, bet iš tavo akių lyg iš kosmoso sklinda nesibaigiančia srove, ir rodos, visi mato.

Į aukščiausią kalną įlipti būtų lengviau.

Jūs pasiekiat tikslą, bet tai ne tavo kelionės tikslas. Tavo tikslas leidžia pirmąją šaknį, ir tu jauti, kaip vis tvirčiau jis įsikabina kažkur viduje. Kas jį pasėjo? Ar ne per dažnai klaidžiojai su vėju, ar ne per dažnai buvai jam atvira daugiau negu vertėtų vėjui? ar verta jį kaltinti dėl to, kas jam neįmanoma? Šitai visados buvo tavyje, ir jei ištiestum rankas – nenustebtum, kad veja auga tarp pirštų. Nes tu atėjai iš kalnų – gal lijo, gal snigo – tai buvo be galo seniai – bet kitame šlaite kažkas leidosi kartu su tavimi. Tu tai žinojai, bėgai žemyn, lengvomis basomis kojomis, jausdama, kokie glotnūs aštrūs akmenys, ir kaip be galo gera būti štai tokiai laisvai. Tu žinojai, bet bėgantis kitu šlaitu to nežinojo, ir niekados nesužinos, kad tik mums lemta regėti šešėlių akimis, kad tik mums lemta pražysti nekaltu visaregiu žiedu ant tavo tako, ir nusišypsoti saulės lopiniu baloje. Į visa tai tu įžengi – nes tai nubraižyta tavo žvaigždiškajame žemėlapyje iš amžių amžių. Niekur nėra spąstų  -tai amžinosios linijos, kuriomis vaikščiodami, mes randame savo papėdes, apeiname šlaitus teisinga kryptimi ir susiduriame prie žemuogynų.

Įžengėme į savo kelionės žiedo vidurį – namą, tiesiog dviaukštį namą. jis buvo žalias, apsilaupiusiomis lentomis, dviaukštis, realybėje jo koridoriai pavojingai siaurėjo, ir geriau buvo nevaikščioti ten, nes kiekvienu koridoriumi bet kada galėju nuskrieti ugninis kamuolys, apdeginti tave iki širdies gelmių. Geriau šalintis to, ko taip trokšti. Geriau bėgti nuo to šlaito, nuo tos papėdės, kur tiesiomis linijomis privalai eiti. Nes kiekviena tiesi, linija yra be galo vingiuota, be galo kilpiška. Tavo rankos nežino ką daro, tu slepi šypseną kiekviename palovy, už užuolaidų. Tu leidi savo plaukams pasklisti ant pečių, leidi sau ištiesti nuogas rankas  -jų sparnišką odą, ir prilaikyti, kad jos neplazdėtų. Bet kuri akimirka – nešant arbatą ant bendro stalo – stiklinės dugne bespindint mėnuliui. Tu jauti kaip ugnys švaistosi tavo skruostuose, ir žinai, kad tai be galo nevalinga, bet tai taip gyva. Tu esi materija, žalia ir kartu liepsnojanti, deginanti gyvybė... Štai ten, ant kėdės prieš tave nusileidžia javų laukas, siūruojantys paukščiai, staiga tu pamatai, kokia be galo graži tamsi spalva, tu pamatai, kad juoda yra visų spalvų spalva, kad ji turi be galo daug juodų savy ir visos tokios skirtingos, atspindi savy begalinę gelmę.... kodėl ne visas gelmes mums lemta įskaityti ir ne visas pažinti. Kodėl štai tie du anglies meteorai, skraidantys prieš mane, beertmiai, pro kurias aš galėčiau prasiskverbti. Toji nežinomybė man kartais atrodo pažįstama ligi galo, kartais atrodo, kad tereikės nedaug, ir ji sudegs. Todėl leidžiu jai kuris, leidžiu jai augti, kad galėčiau įžengti per kiek viena tų akytų porų, kad ji būtų didesnė už mane ir visavaldanti.

Vakaras, palubėje siūruojantys šviestuvai. Manote, trūksta čia paprastų žodžių? Tokiu kaip  - gal dar arbatos? Tokių žodžių nebūna. Realybėje jie skamba kaip upė, kurios srovė dar prašo pasėdėti įmerkus kojas, ir aš šypsodamasi bandau sugauti žuvį plikomis rankomis, nors žinau, kad neįmanoma. Bet paleisti tai be galo gera, paliesti mintį, kuri yra skirta viena tau, kuri tarsi gaiviausiais vanduo tavo sėklai, beleidžiančiai antrąją šaknį. Tu nebegali to suvaldyti, tai ne tavo galioje. Tu dar viršūnėje o šlaitas begalinis ir labai žemai, o tu sėdi ant akmens ir svajoji, žiūrėdama kaip danguje skleidžiasi debesys. Tai yra be galo dieviška valdyti laiką, leisti jam kurtis iš gamtos iš nieko, leisti jam sruventi per tarpupirščius, sustoti ir pamatyti, kokia jo begalybė begalinė. Papėdėje daugybė žemuogių, bet jos lauks tavęs ir rytoj ir poryt, jos augs tol, kol tu nusileisi, kol tu būsi žemai ir kažkur aukštai keliaus visai kiti debesys nei šią akimirką. Atsistoju ir nueinu, einu siaurais koridoriais ir nieko nebijau, nes žinau, kad ugnies kamuolys liko kažkur iš paskos ir gali mane atsivyti. Bet taip nebus ir aš esu visiškai viena savo kokone, mano spengianti tyla tik realesnė, persmelkiama iš toli atsklindančių balsų.

Pradžios  ir pabaigos neišvengiamos, bet kaip gera būti tarp to. Iškeliu rankas į viršų – jos be galo nuogos ir jų baltumas tik padaro jas dar nuogesnes ir paslaptį atviresnę. Nejaugi aš nebegaliu rodyti savo rankų, savo sklidinų išdavikių. Jos boluoja tamsoje, ir mūsų lovas skiria tik siena. Tik paprasta plona medinė siena, kelios lentos. Glaudžiu savo rankas prie jos ir man be galo gėda kad jos tokios baltos, ir taip kaltai skrodžia tamsą. Dar palaukit  -dar nenoriu girdėti. Žinau kad ten yra alsavimas – bet dar nenoriu žinoti, koks jis. Juk visą naktį jis sups mane, tarsi menką luotą ant bangų, tarsi valtį, svajojančią ant mėnesienos tako. Tai aš miegodama visą naktį budėsiu, jausiu, ir įsiliesiu į tavo amžinatvę. Taip rankos išdavikės prisiglaudžia prie sienos, ir jų paviršiumi atkeliauja vibravimas, įsismelkia į mano nosį, akis ir ausis- pagauna mane susuka į sūkurį, suveja mane, tarsi bekaulę ir aš skrendu, plūstu kartu su srove ir mokausi tavaip kvėpuoti. Aš visados tai žinojau.

2004.07.02