Gyvenimo prasmė

Prie rausvo rugio daigelio palinkęs,
Aš džiugų jo balsą šiandien išgirdau:
- Pasveikintas būk, žemdirby, mane sėjęs,
Aš gyvas! Ankstyvas! Aš jau nubudau! 

Į purią žemę rudenėlį pasėtas,
Aš tavo rūpestį, meilę jaučiau.
Baltu sniegu šiltai užsiklojęs, 
Tavo darbščias rankas sapnavau.

Nespėjau delnuose daigelių sušildyt,
O jie sužaliuoja tamsia vilnimi. 
Žiūriu - jau pražydę - lyg jūra banguoja,
Rasoja, siūruoja meiliai supami.  

Lietus juos sočiai pagirdo, išprausia,
Saulelė sušildo ir pina kasas.
Kai papuošia viršūnes aukso vainikai,
Jie nulenkia galvas, brandžias ir sunkias.

Imu duoną, savo rankom augintą,
Suspurda širdis, prisipildo džiaugsmu.
Tegul ant kiekvieno stalo duona pakvimpa,
Augindamas ją - gyvenimo prasmę randu.