Láidotuvės: laidojimo apeigos.
Lietuvių kalbos žodynas
 
Nubundu ir dažną rytą paklausiu savęs – na, kas dar likę neišgyventa? Ką dar slepia nykimas iki visiško savasties netekimo, kokiais keliais dar teks klajoti? Keliais, apie kurių buvimą iki šiol nenumaniau ir kaskart nustembu iš naujo – kiek pažinimo dar teks išgyventi laike, kuris man tarsi nebepriklauso? Žiaurus, kažkoks neestetiškas tas ėjimo į pabaigą vyksmas. Vienas iš jo apsireiškimų – sapnai, liovęsi buvę sapnais, tapę keista realybe, tęsiniu gyvenimo naujoje plotmėje, nepavaldaus man, vykstančio greta manęs, man nebedalyvaujant, tik žiūrint, klausantis. Ir suvokiant jungtis tarp praeityje išgyventų pažinimo draikanų, kurios, atrodė, nei tarp savęs, nei su ateitimi neturinčios jokio ryšio, bet štai pasirodo, kad viskas susiję. O maniau, kad jau išgyventa viskas ir toliau tik sutemos pereis į naktį. Tokios ir yra mano dienos – sutemų gilėjimas, bet sapnai tebegyvena intensyvų, spalvotą gyvenimą.
Šiąnakt sapnavau savo laidotuves. Ne tokias, kokios jos būdavo nuo tada, kiek save atsimenu ir dar neseniai, visai neseniai ir atrodė, kad tai amžina, kaip pasaulis, vienas iš nedaugelio dalykų, kurie keičiasi lėčiausiai – tai laidotuvių apeigos, kuriose prasminga, patirtimi įteisinta kiekviena smulkmena, žodis, judesys. Deja, to modelio, kurio užteko šimtmečiams, neužteko mano kartos gyvenimui. Ties mūsų išėjimu viskas pasikeitė.
Sapno realybėj, atitinkančioj dabartį, buvau pašarvota valdiškuose namuose. Buvo naktis, tamsa, nė vieno lango, per kurį atsišviestų pasaulio žiburiai ar žvaigždžių šviesa. Tylos nebuvo – kažkur bėginėjo pelės, jų nagučiai aidžiai skrebėjo didelės salės erdvėj, bet man viskas buvo vis viena, manęs jos negalėjo pasiekti. Sapne žinojau, kad tai nėra kapas, jame negali būti tiek erdvės. Paskui atėjo tarnautojas raudonu švarku, atrakino duris, uždegiojo žvakes, bet nepajutau vaško kvapo, susirinko būrelis savųjų, jų tiek nedaug. Ar tik man taip atrodo, kai salė tokia didelė, skirta garsenybėms, pasaulio didiesiems? Kaip čia patekau aš, nieko nereiškianti, tampanti nežinoma vos išėjusi už savo kiemo vartų?  Svetimieji, jų pavieniai, ateina, pastovi, pažiūri iš tolo, kažką savą pamintija ir nuėję susėda pašalių prieblandoj – ko brautis artyn, kai šitiek tuščios vietos? Ar ne todėl, kad ta erdvė tokia didelė ir aidi, mes liekam tokie svetimi, pasimetę, vieniši ir mūsų, tokių skirtingų, dar kartą nesujungė mirtis, kaip buvo sujungęs gyvenimas? Kad nejaučiam vienas kito artumo?
Kažkur tiksi nematomas laikrodis, anas tarnautojas raudonu švarku pakviečia gimines ir artimuosius atsisveikinti, atseikėja tam reikalui penkias minutes – už tiek teužmokėta, laikas pinigai, o už durų laukia kita mirtis. Paskui jau prieina šešiese, raudonais švarkais, uždengiant subilda karsto antvožas ir nuo tada aš jau priklausau jiems, o mano vaikams ir vaikaičiams, jauniems, stipriems, mylintiems, nepriklauso nieko daryti, tik stovėti pašaly, kad netrukdytų tiems, svetimiesiems, mane laidoti pagal reglamentą.
Netikėtai tvarka suardoma, karstas vėl atidengiamas, raudonašvarkiai išeina, o tarp manęs ir gyvųjų sušmėžuoja daili moters figūrėlė gedulo rūbais su smuikele vienoj rankoj, smičium kitoj, ji tarsi norėtų nusilenkti kaip scenoje, bet nežino, kurion pusėn – gyviesiems ar man, mirusiai? – akimirkai susikaupia, atsiriboja ir užgroja – tyliai tyliai. Pamažu visa erdvė prisipildo muzikos, bet tai ne smuiko garsas stiprėja, o gilėja tyla. Muzika užvaldo viską. Ji tebeaidi ir tada, kai moteris gedulo rūbais su smuikele vienoj rankoj ir smičium kitoje nepastebėta išeina, kai katafalkas su lydinčių mašinyčių vėriniu čiaudėdamas dūmais lekia miesto gatvėmis, užgožia vairuotojų keiksmus įstrigus eismo kamščiuose ir prityla, tolsta, nutolsta tik kai ima kristi smiltys ant karsto – kieno tos rankos, beriančios pirmas saujas? Neatpažįstu... Kas tas mažutis vaikelis, prilaikomas motinos beriantis smiltis į duobę abiem rankelėm, abiem...
Nubusdama, kai jau pradėjau suvokti realybę, išgirdau save, skaitančią eilėraštį, savo sukurtą, bet neužrašytą, skirtą vienkartiniam naudojimui. Aiškiai pajutau ribą – iki čia buvo vieno iš dabarčiai būdingų sapnų realybė, o nuo to suvokto nubudimo momento tikroji realybė tampa mistika, kažkuo, kas dar turi įvykti, pasibaigti, būti išgyventa iki galo ir tęstis po manęs. Prasideda tai, kas lieka, esmė, ko negalima apibūdinti vardu, veido bruožais, balso tembru, juoku, judesiu, išsakyta mintim, papročiais, mano jausmais, kaip atsaku į visa, kas buvo, gyvenime sutiktų žmonių jausmais man.
 
 Esmė.
 
Mano giminės vyrai, jauni ir stiprūs,
Pakelkit mano karstą ant pečių
Ir išneškit, kaip priklauso – kojom į priekį –
Iš visų namų, kuriuose gyvenau
Ir klydau, kai maniau, kad jie mano.
O mažiausias, tas, kur šiandien gal dar negimęs,
Tepaima mano, jaunos, nepažintos, nuotrauką
Ir nueina eisenos prieky,
Idant niekas netrukdytų mudviem stebėtis –
Koks nuostabus pasaulis!
Kad niekas jo neužstotų.
 
Mano giminės moterys,
Gražios, kantrios ir išmintingos,
Skubinai užgesinkit gryno vaško žvakes,
Atverkit visus langus, duris,
Išneškit užtiesalus į saulę,
Idant išsivadėtų mirties kvapas,
Kol  pareisit iš kaimo kapinaičių.
Be manęs.
 
Paskui denkit stalus ir sakykit,
Kas priklauso sakyti – vien gera.
Neprasitarkit, jei ir pagalvosit –
Kaip lengva išnešti seną numirusį,
Nes viskas yra taip, kaip turi būti.
Jūs nežinot, kad karste tebuvo mano šešėlis –
Aš gi seniai jau nepastebėta išėjusi –
Kas dieną, kas naktį, kiekvieną akimirką.
Tuo lengvučiu pilnaties naktų šešėliu
Kartkartėm sugrįšiu į jūsų sapnus.