Klausaus, kaip smuikas tyliai griežia tango,
Ir jausmas toks didus užvaldo, noris skristi.
Nors šiandien oras ir labai bjaurus už lango,
Užsimanau išbėgti lauk ir per visas balas išbristi.

Girdžiu kiekvieną stygą ir kiekvieną natą,
Bandau kartot, bet neišeina, nėr klausos.
O tai kodėl nuo jos taip užveda, taip krato...
Ko šiaušias kūnas taip, kaip nuo ryto rasos?

Ir, rodos, smuikas verkia ašaromis vaiko,
O žodis tango koks gilus, prasmingas.
Atrodo, raktas, braukdamas stygas, paklaiko,
Nes ritmas tango mielas, paslaptingas.

Klausaus ramiai, bijau net pajudėti,
Galiu aš muziką išgąsdint, sustabdyti.
Tam muzikantui pradedu net pavydėti,
Taip norisi pačiai pajausti, pabandyti.

Ir vis giliau į širdį smelkias garsas,
Jaučiu, į taktą jau supuos, linguoju.
Bet smuikas tyla, suskamba jau valsas,
O aš mintyse tango vis niūniuoju...