Iškrausto žiedai savo kraitį iš skrynių,
Rasotais aksomais apsipila kloniai.
Išplaukę ledai pakrantes skandina,
O paukščių sparnai nateles išplasnoja.
 
Varvekliai ištįsę džiugiai ašaroja,
Sava gyvastim atgaivindami žemę. 
Prieš rytą atšylančios kalvos garuoja,
Visai kaip iš mano arbatos puodelio.
 
Jausmingai pavasaris kraują gaivina,
Sulėtinęs žingsnį, stebies lyg mankurtas.
Laukai savo aistrą gaivoj paskandina,
Žaliąja dulksna ir mane apipurto.
 
Dangus toks blizgus, lyg išaustas atlasas,
Brydes sidabruoja nurausvintos rasos.
Nubėga stiklu svirduliuodamas lašas,
Aušros spindulėlis paglostyti prašos.