Jau ašiai saniai visiem proviju: jei gimei, tai ir tava dalia kartan gimę. Ir kakių jau atsinešei daliu un šią svietą, takių ir turėsi. Ale akurat teip ir yr. Mana dalia tai suvis netikus, a va mana draugelkai Untuosei tai visu vieku aina kaip na lieptą. Jų i berniokai pasdabodava, i namą parlydėdavą. Nu nešpėtna merga buva Untuosia. Tai paposakasiu takį čiudu.
Vienu rozu subatas vakari Untuosias mamyte privire parpelių, nu takių bulvinių kleckiokų ažbalintų pienu, da prišutiną. A jau Untuosiai anys baisiai buva gardūs. Tai atsisėdus Untuosia puntija, puntija, maš du bliudžiokus sutašę, kad jei ana but paslinkus, tai anys par gerkly ir išlistų.
A apie šeštų adinų vakarą ataja kaimynų berniokas Janiokas ir saka:
– Tetulyt, palaisk Untuosiu vakaruškan.
– Gerai, tegu aina su tavim, ale tu tik dabok Untuosiu, i namą parlydėk, vienas nepalik, matai, tie kaimą berniokai tikri nečėseliai, kad nepagadintų maną mergiotes.
– Nesuk galvas, tetulyt, parvesiu. (Matai, Janiokas Untuosias mamytei baisiai pasnaravija i ana Janioku pastikėja).
Nu nuveja abu vakaruškan. Taigi, Untuosia merga ne iš kelmą spirta, i  nešpėtna, i spritna, i kitra, i apsrėdžius padabnai, tai grait prie jas prisistatę berniokas. Juzalis taksai. Nu baisiai pasnaravija Untuosiai Juzalis, nu i Juzaliui Untuosia pasdaboja.
Tai kai pasibaigę vakaruškas, tai ir parlydėja Untuosiu Juzalis namą. A kartan iš paskas markatnas tįsias ir Janelis, kur jam nabagui dėtis, ba gi Untuosias mamytei buva pažadėjys pridabot Untuosytį.
Nu visa kumpanija ataja un gryčiu. A vakaras gražus, šiultas, paukščiokai čiulba, šviesi naktis, a menulis un dungaus apvalus kaip blynas petalnej. Susėda visi un salalia. Juzalis grait apkabina Untuosiu ir saka Janeliui:
– A tai i tujai Untuosiu pasdabojai?
– Nu... pasdabojau.
– I ašei pasdabojau. Tai kaip čia dabar bus? Kaip mes du bernai vienu mergu pasdalinsma. Katram dabar Untuosia atiteks.
A Janelis tyli kaip žeme. Negi sakysi šitam nečėseliui, kad anas visai nemisilija dalintis Untuosias. Janelia bus Untuosia i gatava.
- Ašei sumislijau, - saka Juzalis, čiupa Untuosiu až liemenią, pristrauke prie savis, da žundan cmoktelėja , – šitas galas bus maną. Anas i kalba, i pabučiuot gali. A tau liks kitas galas, na puses.
Tai kas gi lieka Janeliui, čiupa anas Untuosiu ažu kojų, smarkiai apkabiną:
– Ku gi dabar daryt man? Gerai nars man lika kojas i ažupakalis. A maš da i geriau, kad mana galas nekalba.
I teip berniokai insismagina, kad pradėja Untuosiu tumpytę, vienas timpia una savi i rėkia:
– Mana Untuosyte!
– Mana Untuosia!
– Mana Untuosyte!
– Mana Untuosia!
Nu i pradėja mamytes parpeliai Untuosias pilvi sava darbu dirbtę, virškintę. A Untuosia subinį suraukus laiką, kad tik anys neišautų. Jau i akys Untuosiai un kaktas iššoką, pradėja merga rėkt:
– Gana durnavote, jau gana mani tumpytę, palaiskit. Ne vieną nemylėsiu, kiba protu prateriojat? Ale ne pas vienu nei protą, nei sarmatas.
Kas tau dave! A berniokam pats linksmumas, kad niekaip negali pasdalinte mergas.
– Ašei tau sakau, mana galas geresnis, mana  - kalba!
– A mana galas geresnis, užtat, kad tyli kaip žeme.
Tumpe tumpe bernai Untuosiu, pakol parpeliai savą darbu vistiek padirbą. Tiktai driokst kad šavą...ale su takiu garsu, kad Juzalis iš tą strioką Untuosiu grait palaidę, a va kaimynų Janelis da smarkiau suspaudę Untuoses kojas ir išrėžę:
– A va i mana galas ažkalbėja...