– Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių.
   Žodžių trijulė man žinoma ir tikiu, kad jų tikrasis savininkas yra  Dekartas (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau įnikau Savęsp ertmėje atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau  sava ir suprantu, kad ji man niekuomet nebuvo visai nežinoma, nes daug ko iš jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę, bet – ar reikia skubėti vertinti? Sakau gi, kad ir anksčiau neabejojau, kad daug  ko iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas, eilėraščius. Tačiau, bet, o, vis dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi, neprarysi; jį reikia  valgyti po truputį, valgyti  kąsneliais .
   Taigi užsimerkiau...
   – Tu  jau čia, Kandžiau?
   – Ar reikia stebėtis?
   – Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų.
   – Posakius, Pranuci, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur  (niekas neįpareigotas  tai, ko negalima)
   – O kaklaraištį pasirišti išmokai?
   – Ai, Pranuci,  šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiam būti nepriimta.  Esi toks, tai ir būk juo.
   – Betgi  tavęs  labai prašiau  ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės..
   Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų.  Ne dėl klounados kažkokios galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus, ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad  kažkur toli, kitoje šalyje, atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K., šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent  tuomet  ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu.
   – Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal atsimeni, kur mudu  buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs?  – Ir tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo  prie  manęs.
   – Sapnai, dzieduli, visuomet  pranašiški. Tik ar kas iš  žmonių juos supranta? Aš irgi  tik dabar ryžtuosi  pasirodyt,  kad  sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera  vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis.
   – Bet aš  turbūt užsimerkęs, o į galvą papūgos sugrįžo?
   – Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, –  pasakė jis, o atsigręžęs  į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra.
   – Taip,  taip, Kandžiau,– atsiliepė Daina. –  Liudiju. Tai šventa  tiesa,  tai  yra  tai, kas  akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau  tai  tik pradžioje  taip.
   O Kandžius  ir vėl man:
   – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų, ir kažkodėl  nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk  prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu.
   – Ir loti moki?
   – Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių.
   Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl:
   – O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs.
   Apie kas jis? – nemokėjęs suprasti jo, akimis paprašiau paramos Dainos. Ji gi kaipmat suprato ir paaiškino atviru tekstu:
 
Vis moko, moko 
Ir eilėraštį rašyti moko 
Lyg kam kitam skaudėtų už mane. 
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų 
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos 
Labiau negu akmens. 

   – Aš skaitysiu  tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos  suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie  reikalingi, iš  kokių paskatų atsiranda. Ir  nereikia, dzieduli, nereikia va  taip:
 
Nuleidęs galvą, 
Nueinu nelyg nematęs.
 
   Čia  priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis):
   – Tavo (ar Poe) eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi  buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau  kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent  kol kas to nežino ir Kindzulis..
 
O akmenys jau iš po kojų
Prašo, kalba į akis:
– Tik neskubėkite, tik atsargiau, 
Kad  vėl dėl  pasekmių
Nebūtume kalti...