Delnų geldelėj vėl mėnulio kriauklė... –
Atleisk, jei pamiršau net savo vardą.
Vėl ir vėl ta beprotybė sielą kerta,
Kai, užgimus rytui, skambant varpui
Tik kolekcijos – ne pažiūros belieka...

Bet linguojant gluosniams tarp alėjos,
Vis tikiu, kad mes...
Kol vaikšto mūsų vėjas - - -