Pavakary, pašaly suskrabėja gruoda kundama žalė` ir tuoj brakšterajus klėmkai pra duris tykiai iniaja Ladziuka sužadėtine Vandute. Iš pa tumsios skaralas krita jos ilgi šviesūs plaukai, pilni aglių spyglių. Visa drabėdama trynia sugrubusias paraudusias subraižytas runkas. Jos petukai trūkčiaja nuo tramdama verksma. Neišlaikiusi priglūda pre tėva peties ir pratrūka raudu.
                      Apėjau apješkojau
                      Pabaltes aglynus visus,
                      Praėjau, prabridau
                      Aš takeliais žvėrių.
                      Pilnas miškas skrabų
                      Už žvėris baisesnių...
                      Vai, Devuliau, aš jo
                      Ligi šiol neradau...
                      Untra diena jo nėr,
                      Gal kur pa medžiu
                      Laista žemį krauju...
                      Pasakyk man dėdžiuk,
                      Ar gali teip būt,
                      Kad karklai rudeny
                      Pria lieptų anų,
                      Baltalas preupy
                      Raudanai pražystų...
                      Aš mačiau tai tikrai...
Tėvas apkabinis jų ramina:
                      – Vandule, tikėk, parais, tu tikėk, ir anas parais... Tava Ladziuka, skrabai nepagava, žinam, kad tik broliai žũvā. A karklų kačiūkai, žinai tu gerai, pavasary žydi geltonai, lapeliai jūjų žali. Nu, a raudoni žedai – tai kraujas partizanų, ir žydės raudanai, kol pavasaris laisviās sugrįž teviškėlan... 
                      Mama nuvilkā paltukų visų permirkusį na medžių rasos ir šlapdrybos, aplypusį spygliais, padžiovia pre pečiaus.
                      – Vesk, tėvai, laškelan, apklostyk, tegu sušyla, aš išvirsiu čiabriukų arbotas.
                      Paraja Ladziukas vidūnakty, tykiai pabarbena lungan. Jo motina su šeimynu, sudegus jų namams par karų, buva prisglaudus par mus. Ale anas buva labai susirgis. Jį purtia šaltis, net duntys braškėja, a pats alsava karščiu. Visų dienų teka pragulėt un šaltos žemias. Kai pateka skrabų pasalon, pirmieji ėjį du broliai, kritā pakirsti kulkų, a tračias, Petras sužaistas sugebėja nubėgt par Čikaučiškes samanykščių Saniškesna. Ladziukas krita vietaj tunkian aglynėlin ir apmiria. Skrabai nusvijā sužaistų, ir nepadabojā aglynėlin. Teka laukt ir matyt, kai skrabai džiūgaudami tumpiā brolius, kroviā vežiman nuvežt‘, pamest‘ pliaciuj Labanori. A paskui saugadamasis pasalų, nėja namo, bijoja del namyškių. Prislaužis aglių šakų, prigraibis samanėlių naktavoja pria Ažukalniā ažerėliā, aba sanas priebėgas buva skrabų sunaikintās. Lauža nekursi, kai armija šukuoja miškus. Girdėja skrabų lodinamus šunis kaimi, – nevalia rizikuot‘. Prastas apklatas aglišakiai, – peršalā ir susirgā. Takio laist‘ miškan nevalia.
                      Tėvas su jo motina iškasiā duobį kamarė`laj pa aruodėliu, ažupečky, išklojā šiaudais. Jei tik šuniokas imdavā lot‘, anas ti kavodavās. A šiaip sirga gulėdamas lažkelaj. Daug kartų jam tėvas statia bankas na zapalianes, labai sunkiai gyjā. Buva ažklūpį ir skrabai. Atsinešia arielkās butelį, motinai saka, – kepk kiaušinienį. Skrabai baliavoja, a Ladziukas ažupečky kosti. Pasiunte vienų skrabų padabot‘, kas kosti. A ti kamarėlaj motina su Vanduti, kad kosti, ale jom gaunas planai. Maž ir būt darį kratų rimtai, ale skrabas virš aruodėlia, pa katruo kavojas Ladziukas pamatia sukabintus lašinius, dešras. Ažmirša miškinius ānas, suskrovia tarbon viskų ir patenkintas grįža pas sė`brus. Taigi, čėsais ir dešras ratavojā.
                      Tik pavasary, atšilus, išiaja Ladziukas vel miškan. Ale neilgam. Miški jau labai mažai buva likusių, daugumų sumedžioja enkavadistai su skrabais. Stojis iš miška, apsiženija su sava Vandute. Neilga buva jų laimia. Trys metai šlapiuose šaltuose pripelijusiuose bunkeriuose pavodija jo sveikatai. Gana jaunas iškeliava pas Brolius.
                      Prisiminiau Vandutį ir jos raudų pernai, kai aprašinėjau partizanų brolių Saliniokų žūtį. Norėjau daugiau sužinoti iš pirmų untrų lūpų, aba gyvų labanariškių partizanų nelīkā. Ladziukas su Broliais buva labanariškių partizanų būry, katrie tam garsiajam Pašiškinų, dar spaudoj vadinamam Labanora girias ar Kiauneliškia mūšy 1945 metų kovo 10–13 dienom atakava enkavadistus ir skrabus apsupusius Tigro rinktinės bunkerius. Jų kuopaj buva apie 300 vyrų, iš jų tračdalis labanariškių, a priešų virš 500. Stribai par dienų nepriveikia partizanų, laukia armijas pastiprinimų, minosvaidžių. Bunkeriai buva gerai intvirtinti ir anys negalėjā priveikt 120 insitvirtinusių ti partizanų, daugumoj vietinių – Šiškiniečių, Krivasališkių, Palsuodiškių.
                      Labanariškiai, atajį pagalban, pralaužia apgulimą žiedų, priėjā pre bunkerių, deja apgultieji nesitikėja takios pagalbas ir atidengė ugnį in savus. Bandydamas patekti pas draugus žuva labanariškių būria vadas Pranas Snieška. Da kiti megena iškviest juos trauktis, ale nepavyka. Tuo metu pribuva reguliarios rusų armijos pulkas 2000 kareivių ir patiems teko trauktis, gelbė`tis nuo apsupima.
                      Deja, Vandutia pa savaitėlās pasligojus numiriā ir jos prisiminimai ir Ladziuka provijimai kažna ar yra ažrašyti.
                      Daug kas ažsimiršā. Tik Vandutes raudos pamiršt negaliu. Tadu buvau vaikas bet metams bėgant vis labiau suvokiau apie tą didelę didelę jos meilę, katra jų jaunų aštuoniolikinį mergiotį vedžiojo girų takais pa vilkų irštvas ieškant mylimā.
                      Noris paklaust, ar dabar, laisvos Letuvos mergužėlās – anūkėlās, ar eitumėt girion mylimo ieškot?