Išsilaužius dantis į papenčius, plutas,
Išsitremsiu save
Kuo skystesnės dėdienės putrelės ieškoti,
Nors žinau iš vaikystėj iki kraujo nuzulintų kelių,
Kad net ašarų upėje brukas mirkytas —
Ne grumstas,
Nei kiek neminkštėja,
Nepradygsta,
Nejaučia sezono.
Jis parpuolusių dera gumbais.

Tad ant bruko aš būsiu eilinė kvaišelė,
Nagais užsimaniusi laimės krislus išsigremžti,
Kurių niekas nepametė,,
Niekas nematė,
Bet visi kažkodėl lyg sutarę
Subėgo ieškoti.

Tu man, grumste išduotas, atleisk —
Liksi piktžolėm šiurpti,
Nebeaižėsi klausiančioj laiko sėjos mano saujoj.
Susirinkusi elgetos mantą
Atsiplėšiu, išraunu save
Ir skvernais it sparnais plevėsuoju,
Atsidavusi permainų vėjams,
Kurie kryptį keičia kas  dieną.
Išskrisiu? 
Nutūpsiu?
Neklausk — nežinau.
Juk dantis jau atidaviau.

Grįšiu.