Sugrįžau po daugybės dienų,
Sugrįžau. Negalėjau negrįžti.
Vis sapnavos virš upės delčia –
Laukuose pasiklydus vaikystė.
 
Tik to kelio, nei namų neradau.
Sodo vietoj vešliais kadagynais
Atminimų stirnaitė grakšti
Nuliuoksėjo manęs nepažinus.
 
Prie beržo širdim prigludau,
Kad alpų graudumą išverkčiau.
Lyg sulūžę žiedai spinduliavo
Į upe sukritusios delčios.
 
Uoliai slėpė atminties horizontą
Įžūliai suvešėjusios ievos.
Neradau nei namų, nei savęs,
O juk šitiek žiūrėta į... sniegą...