Išėjo kaimas, jau nebeieškok
Namų nei gandro lizdo, nei kaimyno.
Prie kelio, užu ąžuolo šakos,
Rūpintojėlis liūdnas vienas rymo.
Juk kiek sodybų, tiek ir šulinių
Tamsiom akim žiūrėdavo į dangų.
Ką semia sapno svirtys iš gelmių?
Kur velenų grandinės tyliai žvanga?

O kaimo kaminai, kai vakare
Pavargę šėmą dūmą iškvepia!...
Žmogus, pats su savim besitariąs,
Rūpintojėliui lenkėsi šalikelėj.
Neliko nieko, tik laukai, laukai,
Tik ąžuolas nubrozdintas prie kelio.

Iš viso kaimo vienas palikai,
Nežinomo dievadirbio smūtkeli.