Kuo tu gniauži labiau ką kaip turtą norėtum išsaugot,
Tuo greičiau ištuštėję suglemba delnai.
Ar vienatvė nėra atsiskyrėlius guodžianti draugė?
Jai sunku atsiduot jausmo taurei dar esant pilnai,
 
Bet nuodai nevilties jei atmieš saldų lūkesčių midų,
Imsi melst, kad rytoj neregėtum, kaip aušta diena.
Gal išgytum, tačiau eliksyrai besielių negydo,
Kai būtis ima rėkt, jog jinai jau seniai kupina

Trupinių ir lašų, skiaučių, nuograužų, šukių.
Nemiegi ir lipdai — kur kas buvo atminti tikies,
Nors kojūgaly jau Viešpats Angelas laukdamas klūpo,
Kol tu eisi tuščiom pro duris būsimos nebūties.