26-eri laisvės metai. Minčių per šį laikotarpį buvo daug ir įvairių.  Vienos mintys buvo iki 1990-ųjų metų kovo 11-osios dienos, kai norėjosi kuo greičiau įgyvendinti pagrindinį Sąjūdžio  siekį ir savo svajonę – atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, kitos vėliau – kaip galint ilgiau išsilaikyti, atlaikyti tuometinės Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, karinį ir kitokį gąsdinimą,  „Jedinstvos“ ir lenkų autonomininkų rengiamus maištus, demonstracijas, streikus bei  kuo greičiau  gauti kitų šalių oficialų pripažinimą, ir jau dabar, kai gali matyti, kurios svajonės išsipildė, kurios ne, o kaip kas vėliau, realiame gyvenime, pasuko visai kitomis kryptimis.  Kai kurios iš jų geresnės, negu tada galvojome, planavome, kitos, deja, ne.
 
Svarbiausias tikslas pasiektas.
 
Pradžioje, atrodė, buvo taip svarbu išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę  nors pusę metų, nors metus. Tai būtų  leidę istorijoje visiems laikams įtvirtinti teisėto parlamento teisėtą sprendimą – Lietuvos valstybės nepriklausomybės, tautos laisvės atkūrimą. Nuotaikos Aukščiausiojoje Taryboje  keisdavosi dažniau negu oras per dieną – nuo susirūpinimo, pergyvenimo iki džiaugsmo. Tik tikrai nebuvo baimės, baimės dėl savęs. Taip, ji buvo dėl šeimos, dėl kitų žmonių, bet ne dėl savęs. Manau, kad daugelis tuo metu buvo apsisprendę – kas bebūtų, laikytis ir jokiu būdu nežengti atgal.    
 
Ar pasiteisino mūsų lūkesčiai? Kai kas tikrai pasiteisino daug daugiau negu tuo metu galėjome svajoti. Aš jau nekalbu apie dabartinę gyvenimo kokybę, prekių gausą ir bendrą  kultūros lygį bei galimybes. Jeigu kas galėtų prabusti iš 1980-ųjų ar 1989-ųjų metų ir atsidurtų kokiame stambesniame prekybos centre, tikrai pagalvotų, kad yra kur nors Vakarų Vokietijoje. Kažin ir iš vyresnio amžiaus žmonių ar dar kas nors norėtų sugrįžti į visuotinio skurdo ir talonų laikus?  Manau, kad  ne.
 
Bet svarbiausia — turime tvirtas savo valstybės saugumo garantijas, esame ES, NATO nariai. Tikrai vieni  taip ilgai savo Nepriklausomybės nebūtume galėję išsaugoti, kai didysis Rytų kaimynas yra toks agresyvus. Be to, dabartinis pasaulis pilnas tokių skaudžių ir sunkių iššūkių, kad ir Europos Sąjungai nelabai  sekasi juos spręsti, laiku ir tinkamai atsakyti. Tai baugina, nes kelia abejones, ar jos vadovai, į ES įeinančių valstybių vadovai, visas politinis elitas sugeba prisiimti atsakomybę ir teisingai suprasti visas priežastis, dėl ko vienos ar kitos grėsmės kyla, kas jas inicijuoja. Blogai, kad iki šio laiko nenusistovi ir pagrindinė ES ateities vizija, kada vieni nori vos ne visiško valstybių suliejimo, gi kiti – savarankiškų valstybių sąjungos, išsaugant tautinį savitumą, savo tradicijas ir kultūrą. Mano giliu įsitikinimu, taip ir turėtų būti, nes ES yra tautinių valstybių sąjunga, kuri išgyvens, kai bus pasiektas aukščiausias politinis menas — surastas ir įtvirtintas pasitikėjimas, lygiateisiškumas ir nesavanaudiška parama vieni kitiems, kai to reikia. Deja, šiandien vis dar prasimuša svarbesnių, išskirtinių „brolių“, uždarų kiemų politika, nematant bendros grėsmės visiems. Manau, kad yra bloga ir kita tendencija — iki smulkmenų viską tautinėse valstybėse reguliuoti, neatsižvelgiant į jų  savitumus bei žmonių norą jausti savarankiškumą, galimybę daug ką spręsti patiems.    
 
 
26-eri metai. Daug žmogui, bet nemažai ir valstybei.
 
26- eri metai žmogui daug, tikrai daug, tai visas jaunystės arba brandos, senatvės etapas. Gi valstybei taikos metais tai tik ekonominio pakilimo, nuosmukio, vėl pakilimo subangavimas, net nepilnas vienos kartos darbinis laikotarpis. Žinoma, tai per trumpas laikas, kad pasikeistų kartos ir valstybės gyvenimą lemtų nauja karta, kuri nežino senų laikų, senų sunkmečių, svetimų ideologijų ir įpročių. Tik kartais ir per trumpesnį laikotarpį valstybėse padaroma labai daug. Argi mes neturime savo pavyzdžio – 1918–1940 metų, kai buvo atkurta ne tik Lietuvos valstybė, išlaisvinta lietuvių tauta, bet ir pačioje valstybėje sukurta pakankamai gera ekonomika, finansai, pažangus ir konkurencingas  ūkininkų ūkis. Visiškai  naujai kilo ir klestėjo bendra kultūra, susikūrė sava, lietuviška  valdininkija ir kita šviesuomene mieste bei kaime, teisminė sistema, netgi gynyba.
 
Galgi nebuvo suspėta visu valstybiniu gėriu kritiniu momentu tinkamai pasinaudoti, bet labai svarbūs valstybiniai ir tautiniai pamatai ateičiai buvo padėti, kurių ir pusšimtis sovietinės okupacijos metų neišardė, iš žmonių sąmonės neištrynė. Mes turėjome pavyzdį, kuriuo, deja, tinkamai taip pat nepasinaudojome  ir gal todėl per 26-erius metus ne visur sugebėjome  išvengti klaidų arba  padaryti geriau. Iš kitos pusės, visi suprantame, kad nauji laikai reikalauja ir naujų žingsnių, kitokių sprendimų. Kiekvienai žmonių kartai tenka savi iššūkiai ir kiekviena žmonių karta juos sprendžia skirtingai.     
 
Pasiekimai, kurie džiugina.
 
Būčiau neteisus, jeigu nematyčiau gražių pokyčių, ryškių pasiekimų. Nieko nuostabaus, kad Vilnius išgražėjo, pastatyta labai daug naujų namų. Mano širdžiai mieliausi atstatyti Valdovų rūmai. O kiek buvo skeptikų! Gaila, kad taip ilgai buvo trypčiojama dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo, sovietinių skulptūrų nuo Žaliojo tilto nukėlimo. Daug, dar daug nepadaryta, kad Vilnius taptų tikra Lietuvos valstybės sostine, kuri pirmiausia atsispindėtų lietuvių tautą, jos kultūrą, kalbą ir tradicijas.  Žinoma, gali atrodyti, kad  kai kurių naujų pastatų  architektūra truputį  nuobodi. Įstaigų, įvairių biurų ir kontorų keturkampiai stiklainiai centrinėje dalyje nelabai puošia miestą. Bet visa tai sostinėje, tad nieko nuostabaus, kad ji išsiplėtė ir pagražėjo. O kiek dar yra naujų, gražių planų! Argi galima nesidžiaugti, netgi didžiuotis Klaipėdoje stovinčiu suskystintų dujų terminalu „Independence“, elektros jungtimis su Švedija ir Lenkija, sukurta modernia sava kariuomene. Taip pat galime džiaugtis išaugusiais jaunais kūrybingais menininkais, literatais, rengiamomis masinėmis šventėmis ir dar daug kuo kitu. 
 
Daug daugiau  širdžiai mielesni tapo pagražėję rajonų centrai, miesteliai, gyvenvietės. Dabar juos lyg naujai matai, naujai atrandi. Sutvarkyti piliakalniai, istoriniai, kultūros paminklai, gražiausių gamtovaizdžių vietose pastatyti apžvalgos bokštai. Nuo viršaus lyg ant delno atrandi jaudinančiai mielą Lietuvos gamtos grožį. Supranti, kad struktūriniai ES fondai dirba, ir gražiai dirba mūsų labui. Kartais mes esame  linkę daugiau niurzgėti negu pasidžiaugti tuo, kuo tikrai esame turtingi, ką esame gražaus, vertingo padarę. Mylėti Lietuvą – reiškia ne tik vis matyti, ko dar trūksta, kas ne taip, bet ir nepabijoti pasidžiaugti, pasididžiuoti jos gražiais žmonėmis, gražiais darbais. Gal mažiau turėtume sau priekaištauti ir draskyti senas žaizdas, kelti tai, kas kada nors ne taip pasakė, parašė  ar padarė karo, okupacijos sąlygomis, bet žiūrėti, ką padarė  nepriklausomybę  iškovojusioje  Lietuvoje, kiek prie tos kovos prisidėjo ir ką daro dabar, kad ji klestėtų.
 
Vasaros metu mėgstu pavažiuoti ir toliau nuo Kauno, pažiūrėti, kokie dabar laukai, kaip gyvena ūkininkai, kaimo žmonės. Prieš 15–20 metų kai kas dar paverkšlendavo dėl apleistos, nedirbamos žemės. Dabar tokių retai kur besutiksi. Ūkininkai atsitiesė,  jų žemių plotai išsiplėtė ir tokių gražių kviečių laukų kolūkiniais laikais tikrai neteko matyti. Problema tapo ne kaip daug užauginti javų, bet kur juos padėti, kaip brangiau parduoti. Žinoma, labai gaila, kad taip ir nesutvirtėjo vidutiniai šeimų ūkiai, plačiau kaimuose neprigijo žemės ūkio kooperatyvai, agroservisai. Dėl to kaime labai sumažėjo darbo vietų, o ištisi kaimai sunyko arba ir visai išnyko. Gaila, kad tik kalbėjome apie kaimo plėtrą, bet praktiškai priimti įstatymai, ypač mokesčių, jį tik žlugdė. Juk galėjome pasimokyti ir iš kitų ES šalių, kuriose verslininkai, kuriantys savo verslui įmones kaimo vietovėse, yra atleidžiami nuo daugelių mokesčių. Tokia politika valstybei atsiperka iš kitos pusės, gyventojai nesubėga į miestus, o lieka kaimuose, švaresnėje,  gyvenimui sveikesnėje aplinkoje. Blogai, kai valstybėje įsigali vienadienės naudos liberalinė politika ir dėl to lengva ranka uždaromos mokyklos, nutrinami ištisi kaimai. Turime Žemės ūkio ministeriją, bet neturime žemės ūkio ir kaimo žmogaus interesus ginančios valstybinės politikos. O juk tai būtų tautos gyvasties, jos ateities garantas. Netiesa, kai kalbama, kad Lietuvos kaimas ištisai  prasigėręs ir žmonės skęsta skurde. O jeigu taip, tai ar politikams, valstybės vadovams, Seimui neturėtų būti svarbiausias rūpestis? Gi dabartiniai kai kurie jų „rūpesčiai“ dėl kur, kas ir ką pasakė, ar gal ne vietoje kokią pašiūrę pastatė, verti tik gėdos rūpesčio vardo.  Skurdo ir nusikaltimų yra kiekvienoje valstybėje. Žinoma, norėtųsi, kad Lietuvoje to blogio būtų kuo mažiau.

(Bus daugiau)