Poažerėj stūksoja kelias gryčias. Vienas buva unt kalnalia, kitas pre miškelia, a pati mažiausia, pakrypus, suzmegus gryčiute stavėja visai poažerėj. Rodes, kad runku undenį pasieksi. Stavėja  sana gryčiute su išdūžusiam lungų šybam ir lauke paskutiniosias. Visi maža kaimelia žmageliai gyvena keip prieteliai, vieni kitiem padėja, nesrakava. Ir talkos, ir patalkiuos suveidava. Ar linksmų, ar markatnų minutį vieni kitus lunke. Nebūva kaimi nei latrų, nei vagių, anai teip nelagadnų žmanių. Tai niekas lauka durų narakina, kablių nakabina. Ir nakčiu durys būva valiai. Ar kena gyvulys nutrūks, ar batvinius išris, gražiuoju sustardava, neslojaja, naspyka. Taks ramus kaima gyvenimas būva, kol natikėtai sukiužusion grytelan atsikrauste nauja gyvyntaja. Atsiveže tik ažkelų , šešius katinus ir da  lupatų vindzlų.Niekas gerai nežinoja jas varda,vadina Mariuosku. Gal Maryte, gal Mare būva, kas ti galus  atrinks. Nai viena žmagaus sava grytelan nainslaisdava. Tik katinai lundžiaja pra  gankelia  dykus lungus. Atajįs da nalabai ir rastum anų, ba kožnų dienų Mariuoske aidava ir aidava pra kaimynus. Vaikščiaja sadina, matyt, pečiokas dūmija.Veidas pajuodįs keip pečiadungte, runkas nat blizga na suodžių, keip nuvaksavotas. Rodes, kad ana su  tuo pačiu suknelu, ažsimetus aplopytų nažutkų visų vasarų vaikšta. Skarelų ažsimaukšlinus unt akių, sadinu runku vis kyšdava išlindusius juodus keip varnas plaukus .Apsiavus būdava basiaučiai su išklypusiais sandalais. Vienas sandalas gal nutrūkįs, tai surištas virvelu. Vieni kalbėja, kad Mariuoske čigona dukte. Gal kas ir narakiai takiuos išmįslus palaide. Našdavas Mariuoske zuparinį maišų. Ir kų ti nešdava, tai kakias šakas ažkelai, tai kakių žalalių sau arbotai. Ir su nekuo Mariuoske nekalbėja, jau visi mįslija, gal ana  nebyle. Ale pati sau viena aidama kažkų vis kalbėja, murmėja. Gaileja kaima gyvyntajai Mariuoskes, tai jai išnešdava laukan unt salalia kai kų pavalgyt, ar kakių drapanų išaugtų ir naberaikalingų palikdava. Jei katras kaimynas kiaulį pjaudava, tai košliaunas bliūdelį, šiultas jukas ar kakį mesas šmatelį prastesnį, na dūrima palikdava pavožįs unt salalia. Preš didesnes švintes napagailėdava ir  kindziuka šmatelia ar lašinia bryza. Niekas ir namatydava, kadu Mariuoske paimdava tas gerybes.Natikėtai kaimi pradėja prapulte visakie rakundai. Vienam prapuola unt salalia paliktas rangliokas, kitam na šulnia dungčia – padeliokas. Anundej Mataušas naberada  pre klaties pakabintas pakeltines, Aniele – burokines torkas, Mataušas – kuošiką. Sustikį vieni su kitais vis pasakaja, kad aniem tas ar tas prapuola, dinga keip ugny. Pradėja visi šnairuot unt Mariuoskų, bat napagautas na vagis. Baigias žmanėm  Bagdona kuntrybe, kai Untanas pradėja neberast kožnų dienų  gūžtoj kiaušinių. Vištas vis par dienas kudakuoja, a kiaušinių anai kvapa. Da mįslija, gal kaks naminis vagis, gal šeškas ar kakia kiaune, bet nars kaks kiautas liktų. Išsiraše  vienų sakmadienį Untanas Abeliuos turgun. Agi žiūre, Mariuoske ja kiaušinius turguj pardavinėja. Žinoja, kad jakių vištų Mariuoske neture. Nutylėja Untanas, nieka nesake,talyn nuveja, apspirka ir parvažiava nama.Naažmirša ir kiaušinių desėtkų  nuspirkte.Parvažiavįs išvire visus kiaušinius. Kitų rytų nuvejįs daržinėn unt šiena padare da vienų gūžtų, bet netoli na tas tikrosias, kad matytųs. Sudėja ti kiaušinius. Vakari nuvejįs nieka naberada. Gūžtas būva dykas, anai žalių kiaušinių, anai virtų. Sulauke Untanas vėl turgaus dienas ir vėl nuvažiava Abeliuos. Nuvažiava, bet ne vienas. Pasumde takį zbrainų bernų iš kitą kaimą, papasakaja anam visų istorijų ape  kiaušinius. Ir pamakina, kad anas nupirktų na Mariuoskes visus kiaušinius, ir pre jas netyčia išmestų ir sudaužytų. Bernas teip ir padare. Kai unt turgaus stalų ištyšką ne tik žali kiaušiniai, bet ir virti, bernas sušuka:
– Na kadu vištas virtus kiaušinius pradėja dėti?
Tai būva visiem gardaus juoka. Na ta čėsa Mariuoske daugiau nebevaikščiaja pa kaimų, pradėja nat bažnyčian ait, bet jau ir nabe takia murzina ir apiplyšus. Geras dūšias kaimynai pykčia nelaike užunty. Dabartes patys anai nama nunešdava ir pa ušėtkėliu palikdava kakį gardesnį kųsnelį. Vagystes kaimi baiges, bet sustikį vienas kita paklausdava:
– Ar tava vištas nededa virtų kiaušinių?