Gyvasis vanduo

Kūdros pilnos pradėjo kilnoti
Atkerusio ledo dangčius,
Tarsi gyvas vanduo
Jų gelmių versmėse sukrutėjo.
Nei išeit, nei išbristi
Ir kelias ilgai neišdžius,
Nes lietaus debesų
Lyg žaisliukų atsinešė vėjas.

Jau ore tvyro sodrūs
Gamtos atbudimo kvapai,
Tarsi šukomis subrauktos
Atgula dailiai pernykštės papilkusios smilgos.
Sumeluok, patikėsiu,
Jog jauną mane sapnavai
Ir šis sapnas
Lig pat paryčių neprailgo.

Juk žinai, juk jauti,
Kad tu man tas gyvasis vanduo,
Kurs į ašarą plūsta, pagreitina tvinksnius,
Juoku nučiurlena.
Dar pasnausk, apkamšysiu,
Ramiai gražų sapną sapnuok.
Atsibusi tada,
Kai nukels visos kūdros dar likusį ledą.

Atsibudęs atrasi,
Kad aš jau raukšlėta, žila —
Lyg ta smilgom pernykštėm
Pašiurpusi pieva,
Bet kažkur gelmėse
Suspurdės kraujo tvinksniai gyvybę almą
Ir nuo šypsenos tirps
Visos buvusios stingdančios žiemos.
Nijolena