Slapčia saulė ridenasi linky alkūnės;
daug degimo, kol kaulai ir oda nubąla,
ir sutirpsta, ir lydosi į porcelianą.

Nebijau daugiau nieko.
Mano išskalbtos krituliuos burės
pačios neša nuo štormų, sausumos
ir tolyn nuo košmarų.
Nebijau, kai šiaurys įsispaudžia į smilkinius,
iš rainelių ant kūno ištįsta mandalos.
Tu sakai – pakliuvau – ant manęs net ne mehndi,
o visas žvejybinis tinklas.
Dar ne laikas žinoti –
svarstyklės negali pasverti –
per mane, iš manęs slysta vėjo nesuverpta vilna,
rūkas audeklu šiugžda... Toli, kol pasieksime žemę.
Dar nereikia girdėti, kaip plasta sparnai nuo pakrančių,
ir siūbavimas liaujasi ir viskas tik vieno pavidalo,
dar ridenasi saulė pečiu ar nubrozdinta mentimi,
pamirštu, kur keliauju – žemėlapio raštais pasitikiu.