Vaikystė vasar kaim

Dušns biržels, apsiniaukės šlaps.
Keip retė daugybe, griaudžionče griaustine.

Par nakts lynoj, dongs deg ugnėm,
žaibų siūlės dongo raiža, kert žemėn trėnkdam.

Vaikė nemegojė, vaikšta lėg pablūdė,
ont žemelas slydžes, rėk tė pagriūvė.

Žiovoj moteriškes, jas teip pat neišsimegojė,
mat ramina sava vaiks, nu šita pavoje.

Būt i mondresnio, paduškom galvs apsikloję
i be joke galvas skausma, gerė įšsimegoję.

-Te sau draskas tė žaibė,gal gė nesodegs namė.
-I te liets smarkė vanoj, lov stov da po stog...

Ale da godresnio už tuos atsirada,
aidamas megot ont naktes, longs užmaskava.

Nosimovs sava sijono, ont langa užkore,
nepralės žaiba liepsn, pro storo vilnonė.

Vieno tokio baisio nakt, vyrs klausas lėg kas triašk?
pakėla pačes sijono, ogė tė ugns raudon.

Matas deg sens kluons, o jės dribsa lovo nuogs.
Da lėg pasipainiot velne, mat patoms dėnga kelnes.

Susiradės apatyns, laukan lėke pirmotyns.
Sulėke graitė kaimynė, moters vaikė i vės vyrė.

Grait to kluono užgesina, ale kampo sugadina...
Džiauges kart vėsi paskom, nesudegėnt sen kluon.
Emilija