nuo rytinės kavos
išsiblaivęs dangus
nurieda rutinos laipteliais
nepamato žmogus
kur pradingsta jo dienos
mėnesiai
metai
kaip užauga vaikai ir jau jie įsukti
Į kasdienį  verpetą
viskas gerai ir teisinga vaga
džiaugiesi  sėkme
rodosi  paprasta
bet kai tavo žingsnius
kopijuoja  trečioji karta
suvokimas graudus
kad kažkas 
čia beviltiškai prarasta...