Nenorėčiau trupučio turėti – tik viską ar nieko,
Nes per daug netekties ir tada tiktai minusas gautųs.
Argi gali būt žiupsnis lietaus ar akimirka sniego,
Kai pavasario upė putoja? Ji viską išplautų.
 
Ir išplautų daugiau negu krantas pajėgia laikyti,
O ties posūkiais šniokštų srovė, net galbūt ir per viršų
Pasipiltų vanduo... Truputėlis švelnumo – tai mitas,
Kaip ir meilės truputis: pabūkim draugais, nepamiršiu...
 
Jau tada geriau nieko ir mudviem nebus ką prarasti.
Atminimą bei liūdesį?.. Ak, kokie skambūs tie žodžiai –
Jie išplauks visada, kaip išplaukia per potvynį rąstai,
Jei šerdis neskandins, kai drėgmės prisisiurbus bus godžiai.
 
Atiduodu tau viską – daugiau neturiu ką pasiūlyt.
Ir grąžos neprašysiu, tikėk, būsiu tik laimingesnis,
Nes nenoriu trupučio...
.......................................................................................................................
 
Tada lieka man tiktai nulis –
Tas, kuris tarp paviršiaus ir dugno – nei kyla, nei skęsta...