Dviejų galų troba medinė,
Alyvų krūmas, šulinys.
Iš dobiliukų nusipynėm
Vainiką, nešamės. Pilni

Žolynai bičių lėto dūzgio,
Basų pėdų ir klegesių.
Už griovio laukas žalio rugio,
Varlių gaida, ten eit baisu...

Ir neieškosim mėlynžiedžių.
Mama rugiagėlių akim
Niūniuoja palei kluoną, kviečia
Sugrįžt. Kiek kojos neš, leki.

Gardus apdžiūvęs duonos raugas –
Laupai nuo kubilo lentos.
Garu iškvimpa visas laukas
Nuo krosny duonos iškeptos.

Dangus be debesų, toks nuogas,
Atolas, išdegtas sausros.
Skiedrinis malkinukės stogas
Užstos nuo vasaros kaitros.

Drėgnom akim paglostai kiemą.
Trobos, alyvų – nėr žymės.
O kvepia sapnas tavo , mama,
Žodžiu – žiedais gimtos tarmės.

Nešuosi juos lyg brangenybę
Su lopšine, kur dainavai.
Viltingi, tolstantys, pritykę –
Kiekvienas mylimas savaip.