Pusį naktės bloškįsys ba miego, Alponas paričiais nerti pasinara sapnan: aiškų aiškiausiai moto savo brolį Untonų, kinkuntį orklį. Jau ir įvadalajo, jau sėsis lineikon, ale arklys tik žings žingsnėlį, o lunkas kaborkšt ir – unt šono. Alponas nieko nesoko, o Untonas, rodžias, ir pats suprunta, kad kažnakų ne tėp kėp raikia padirbo: išsikinkis Sartoja. „Tprūu!“ – stobdo orklį, taiso povalkus, lunkų ir badavoja:
       „Matai, Alpuk, kas dadas! Raikia važiuotėn, o nebamoku orklio pakinkyt!“
       „Kurgi tujai, Untaniūk, dabar važiuosi?“ – klausia Alponas, o brolys – šytėp gi suvargįs kėp nygdžios – jom tik piktai atšauna:
       „Kurgi, kurgi – namo raikia važiuotėn, grait vokaras...“
       Alponas stėbjas – gol galvoj Untonui pasmaišė! Savų namų kiemi orklį vadalaja, o namo, matai, važios!.. Ir tas arklys gi tikrai ne jo, o iš Užupečkio – Pečiulio Ladziaus...
       Sopnas akurat išmata Kupriūnų iš lovos. Dorai nei nepamėgojįs kėlias, basom kojom palovaj susrunda šliuras, įsyspiria ir patikiukais aina virtuvan, patūmsy apgraibydamas doiktus, kad kokio neapvarst ir nepribūdit do saldžiai tabaparpiunčios pačios.
       Seniau nygdi nesukdavo sau galvos dėl kokio tinoj sopno, bo teisybį pasokius, tai unt sanotvį ir sapnai vis rečiau... Jeigum kų ir susapnuoja, tai nubūdįs nebatomana, o va šitas – kėp užražta – neina iš galvos, nors tu kų.
       „Ko gi čia many klausi! Gol aš tau koks sapninykas?“ – pyktalaja vidury liobos tvorti  užklausta pati. Tai negi po to Alponui ramiau? Jau poskum, kai gryčioj jynai košia blėšynan pienų, iš kumpo kumpan bavoikščiodamas išgirsta moteriškos pamačlyvų patarymų:
       „Mini ir mini, akurat čemeryčių apsryjįs... Jimtum geriau ir aplunkytumai tų savo brolį, toksai čėsas, kad namė vis tiek nėra kas veikia.“
       Apsyvalka šiltesnį dropanų, iš klatės išsivoro  dvyratį – bus graičiau... Bus tau graičiau: užpakalyna  padanga viškum dyka, o pumpa gi iš leistrų išėjus. Tai pagriebįs už ragų dvyratį vadas par šlapjus lapus Beniuko kėman, pumpų pasiskolis...
       Muraškiena savo sodely no balopas obalas grėbliokočiu bodo paskutinius obolius.
       „Ataika, Alponai, tujai aukštėsnis – ošei no viršūnas nebapasiekiu“, – pasišaukia kaimynų.
       Atrėmįs prė tvorai dvyratį Alponas iš bobalas pėrjama grėblį ir kėp niekur nieko klausia:
       „Gol tujai, Untos, žinai, kų reiškia sapnuot orklį?
       Muraškiena vis pasijokdama torška, kad nelygu asų kokiam omžiuj ir kėp tas arklys sapnuojas. Jaunystaj būdavį, vos orklį susapnuojunt, o jeigum  do žvingiuntį, tai ir žinodavus, kad su kokio nauju barnu suspažins, o tas rėšiųs sparnų aplink... Dabar arklių nebasapnuojunt, o jeigum kadu išpult pamatytėn kinkomų arba pakinkytų ir pati rotos sąstųs, tai jau ir būsių žinklas, kad raikia paskutinan kelionan ruoštųs.
       Smelkti nusmėlkė tė bobalas žodžiai Alpono krutynį. Čiūpo dvyratį iš Beniuko ir nei napadakavojįs apyžergė važiuotėn. Iš viso vieko myna pabjurusiais keliukais, kol par balopį miškėlį pamota brolalio namus. Ir čiūt spėjo pasuktėn pievon, kai iš jo kiemo paslaidus prošol purvus taškydama, prozvimba graitoja.
       „Žinotumai, Alponėl, kiek  jau matų drabu iš boilas, kad narvos pribaigs Untaniuko širdį, – riišpovo po gryčių brolėna, čia kvartūko kraštu ošaras šluostidamos, čia klijonku užtiestų virtuvas stolų, čia vėl upėliais zliaukiunčias akis. – Do visa loima, kad grait daktarai atolakė, kad prisiskumbinau... Mažgi pagėlbas, bo šiokart priepolis tėp sugrėba, kad baisu“.
       Apė sopnų brolėnai nei neposakojo, tiktai klausas jos mintyjimų su pasriūbavimais, kad va jis, Alponas, asųs laimingiausias iš visų brolių, bo vaikų netūria:
       „Nėr vaikų, tai nėr ir kas sveikotų suada, – giliai atsdūsta. – O mon su Untaniuku tiek tos loimas iš trijų sunų, kad amžinai usijėmį, nesulauksi, kai pamočytėn raikia. Ir do kiauras vosaras pulkas anūkų mititėn ir tėp ištaikitėn, kad sunų pirmos ir untrosios počios vienuroz nesuvažiot ir nepradat tarpūsavy akių draskytųs...“
       „Trys sunai – šešios marčios!.. Dievi, Dievi, kas do laikai, kas do givėnimai“, – kol Untaniena vira arbotų ir vis do pasikūkčiodama taisa svečiui užkundį, pats sau tyliai rokovo Alponas ir pirmokart givėnimi pastiešijo, kad atliko bavaikis.
       Ba žodžių susado gėrtėn arbotos. Ūmiai unt palūngės maršų užgrojo mobiliokas, abūdu žodo netakusios išmasdamas iš kėdžių kėp kulipkas iš šauniko. Stovėjo vienas priešais kitų išplatį akis, ir ilgai nei vieno runkos neišsitėsa unt tiliponų.