Mano saule šviesi,
Į žydrynę dangaus pakylėta,
Kas išdrįstų tave
Uždaryt į avelinį gurbą?
Kartais slinktys būties
Pasidaro kankinančiai lėtos,
Nekantrybė jausmų nebrandžių
Spraigo, blaškosi, spurda.

Nuramina kol ją 
Nesuaižomas tvirtas tikėjimas,
Jog rytojus išauš,
Vėl tavuos spinduliuos išsiskleisiu,
Bet kada prisišauksiu
Suplėšančius debesis vėjus,
Nes žinau savo dvasios ligoms
Tavyje esant vaistų.

Vakarais susirinksiu iš ežero
Purpuru žėrinčius atspindžius
Ir užsnūsiu rami
Lyg tave glėbyje apkabinusi.
Kad tu mano esi,
Neišdrįsčiau nei džiūgaut, nei lažintis —
Tegul bręsta jausmai,
O juos esant lai niekas nežino.