Utopija
Būsiu prūsų prūsas savo žemėj,
Būsiu balsas mirusios seniai tautos,
tegu gaus danguos skliautai sutemę,
tegu Viešpats išrišimą dvasiai duos.
Vėl pakils Prutenis, Vaidevutis,
alkuos vėl šventa ugnis liepsnos,
gyvą liepsną tą dievai įpūtę
gyvastį įžiebs numirusios tautos.
Kai žygiuos per žemę milijonai
prisikėlusios gyvent tautos,
tai griaustiniai gaus tartum vargonai,
ir valdovai jų per žemę jos.
Vidury didaus pasaulio delno
kils dangop gyva karšta malda,
baltai ties šviesias rankas į saulę,
neišnyks jau niekad niekada.
Amžinybė eis per plačią žemę
žingsniais vėjo, saulės ir dangaus,
vien tik Viešpats žvilgsnis, mostas lemia,
ką paguosti, ką rūsčiai nubaust.
Nepavargs gyventi niekad niekas
žemėj, danguje ar vandeny –
vabalas ar menkas žemės sliekas,
it pavasariai aplink žali.