Tyla, ramybė, vėsuma,
Čia karaliauja tamsuma.
Čia tiek gyvybės, tiek gėlių,
Koks mielas saulės kampas, jį myliu.

O jei audra, o jei lietus
Sudrebins jūrą, plaus krantus.
Ir suspurdėsime pabudę,
pakelės akmenys nugludę
seni atrodo ir pavargę,
Lietus stuksena į palangę...
Ruduo vėl verkia, vasaros pagaili,
žvėreliai žiemai ruošia kailį,
o man ką ruošti, kaip sulaukti,
iš liūdesio taip noris kartais kaukti...

Bet vos tik pažvelgi aplinkui,
kiek lapų įvairiaspalvių prisirinko,
praeina noras ir dejuoti,
žiūrėk, jau pradedi dainuoti...

Kokios kvailos to likimo spalvos,
kaip parudavusios nuo saulės kalvos.
Žiūri į didelius lietaus lašus –
koks vis tiktai ruduo gražus.