Didingasai paukšti, ereli sparnuotas,
Gražus tavo skrydis viršūnėm kalnuotom,
Aštrus tavo žvilgsnis ir duota valia,
Kam leisti  gyventi, o kam nevalia.
Sprendimas ir smūgis, auka negyva,
Silpnumui ir baimei čia vietos nėra,
Aukštybėse savo kaimenes ganai,
Tau lenkiasi upės, tau lenkias kalnai.
Ir grožis, ir baimė tave  pamatyt,
Kodėl mes negalim  pakilt ir skraidyt,
Kur amžiams užmigo kalnai milžinai,
Kur dangiškas grožis visur, kur matai.
Apimčiau, aplėkčiau viršūnes visas,
Budėčiau ir laukčiau aš tos valandos,
Kai saulė pakyla ir glosto šlaitus
Ir stovi lyg angelas žemės žmogus.