Žydrą aitvarą lemties
Aš už siūlo prilaikysiu,
Kad neneštų, nenuneštų
Vėjai už Atlanto vandenų.

Stipriai saujoje suspausiu
Ryto ilgą žilą barzdą,
Kad neimtų, nepavogtų
Mano laimės kupinos širdies.

Ir juodu batu priminsiu
Vėją už skaidrių skvernų,
Kad nepūstų, nenupūstų
Džiaugsmo smilties iš akių.