Suposi palangėje vyšnaitė
Kartais lankstoma vėjo stipraus.
Sekdavau jos judančias šakeles,
Kai maža lopšelyje supaus.

Debesėliai plaukiojo lengvučiai,
Jie pro langą juokino mane.
Menu motinos dainelę tylią,
Ją gražiai vadino lopšine.

Kai pavasariais vyšnaitės šakos
Sužydėdavo baltais žiedais,
Saulėje įkaitęs smėlio takas
Buvo mano antraisiais namais.

Ir šiandien menu aš tą vyšnaitę,
Pasipuošusią baltų žiedų laja.
Lyg motulę, stovinčią prie lango,
Apsigaubusią balta šilko skara.