Bespalvės žvakės dažo jaukią tamsą
Kaip lūpų linijos kreivai bėgioja dūmai
Maestro švelniai mūsų norus tapo
Jis žino paslaptį mes trokštam tikrai būti

Kai juokiamės ugnis stipriau kvėpuoja
O aitrūs potepiai ištirpdo juodą tylą
Tarp perskyrų ir vėl tik bendras takas
Kurio lyg Knoso labirinto mes ir bijom

Kaip veido nekaltumas tirpsta vaškas
Raukšlėti vingiai žiba nuo ryškaus blukimo
O tu manei dėl to numirti verta
Ištartas potepis pilkiau už mus pražilo

Nutapius mus šešėliniam taifūne
Pasikabinsim ar numesim tai į rūsį
Ir vėl galėsime sakyt gyvenam
Paveikslas niekad nesupras ką reiškia būti