Pramokau kalbos ir rašyti pramokau.
Man veriasi žodžio gražumas.
Jau turi šalis stropų mokinį,
aprašomus tvartus ir rūmus.

Aprašomą buitį aukštaičių, žemaičių,
sūduvių ir dzūkų smėlynus, pušynus
ir Mažąją Lietuvą. Didelį, aiškų
Vydūno ir Katkaus tikėjimą žinome.

Skaistyklon išėjusius – šiukštu – nepasmerkime, –
kokie jie bebūtų – gyviesiems nekliudo.
Tai piktžoles pjaukim, dirvonus išarkime.
Be darbo gyventi – nykoka ir liūdna.