Kovas. Pavasaris. Net Vilniaus Šiaurės miestely jaučiu jo artėjimą.
Dažną dieną ar nemigos naktį susimąstau, kas pasikeitė – žodžiai tie patys, atminties sugrįžimai tokie pat, bet užrašyti pasidaro neatpažįstami. Neliko vidinio  švytėjimo, nubluko spalvos, prigeso jausmai, nepasiekia širdies šiuolaikinės dainos... Nebe tokie net pavasarių žydėjimai.
Mano vaikystės pavasariai ateidavo nenutirpstančiais plukių pusnynais Lokystos šlaituose ir alyvų žiedų jūra senuosiuose Šilalės kapuose, čia pat, greta, už mano kambario lango.
Neskindavau alyvų žiedų, tik pasiremdavau į kryžių ar antkapio paminklą, prisilenkdavau šakelę ir ieškodavau „laimės“. Rasdavau – nedaug, todėl kaskart nudžiugdavau. Naujų paminklų senuosiuose kapuose niekas nestatė, kiekvieną pavasarį mane pasitikdavo tik vis ryškėjantis visuotinio nykimo, užmaršties vaizdas – be jokios tvarkos įsikerojantys, net kapų kauburėlius užgožiantys alyvų krūmai, tos pačios, vis labiau rūdim apgargažėjančios senos metalinės tvorelės apie kapus su nebeatidaromais, į velėną įžėlusiais varteliais, sutrūniję suoliukai, ant kurių niekas nebesėdėdavo, vis mažiau tvarkingai prižiūrimų, gėlėm apsodintų kapų – rūtom, nasturcijom, perkūnropėm, greta kapo eilutė vilkdalgių, visur vienokių, tokios pat spalvos. Ir kitų gėlių skurdus veislių pasirinkimas – narcizų, tulpių, vis mažiau bepradygstančių pro velėną, kol visai nunykdavo.
Ne iš karto, vaikas, suvokiau tą nykimą, ir dar daugelio metų reikėjo, kol, jau išvažiavusi iš Šilalės, supratau priežastis – mirusiųjų pasaulyje atsispindi gyvųjų pasaulio negandos. Ne, nepamiršo gyvieji savo mirusiųjų, o neliko kam gedėti – daugelis neparėjo iš karo, tremties, emigravo, daugelis žuvo miškuose, jaunimas išvažiavo mokytis ir negrįžo, užsiliko miestuose.
Gyvenimas nesustojo, netgi naujos mados atėjo ir į Šilalę, bet jau į naująsias kapines, ten statė vis didesnius, vis brangesnių akmenų paminklus, sodino nematytas gėles. Nepamėgau naujųjų kapų.
Sykį atvažiavusi vaikštinėjau po neatpažįstamai pasikeitusius senuosius kapus ir neberadau Reginutės kapelio. Tai buvo mūsų mamų jaunystės draugė, vienturtė tėvelių dukrelė, linksma, gera, visų mylėta. Būrelis mergaičių gražią pavasario dieną važinėjosi dviračiais pušyno keliukais, sugrįžusios namo prie šulinio atsigėrė šalto vandens, kitoms nieko, o Reginutei „greitoji džiova“, po kelių dienų numirė.
Mūsų senelio kapas buvo netoliese, matydavau, kaip per Vėlines prie Reginutės kapo sustodavo būreliai žmonių. Ir mes visada sustodavom, patylėdavom, o mamos pareinant vis pakartodavo daug kartų girdėtą pasakojimą apie netikėtą jos mirtį. Ir kai nebeliko jos tėvų, ilgai dar kažkas prižiūrėdavo dailiai vietos kalvio darbo tvorele aptvertą kapelį. Netgi keletą metų po to, kai aplinkui visi laidojimai jau buvo nauji, Reginutės kapelio niekas nelietė – didelio skausmo atmintis gyvena ilgai.
Pagalvojau – gal dabar niekam nebeskauda, nebėra kam skaudėti. Bene aš paskutinė atsidūsėjau, paminėjusi Reginutės vardą, ant naujo, didelio, puošnaus juodo marmuro paminklo skaitinėdama man nieko nesakančius, o kažkam tikriausiai labai brangius vardus.
Bet sykį ir senuosiuose kapuose pastatė didelį, puošnų juodo akmens paminklą, greta pasodino alyvos medelį, kuris kitą pavasarį pražydo keliais nematytais baltais, vešliais, purėtais žiedais. Pasklaidžiau vieną tokį ir apstulbau – kas žiedelis, tas „laimė“. Ir ne šiaip sau, su penkiais lapeliais, o po aštuonis ar net dešimtį. Skiepytos. Buvau beskabanti, bet sustojau su ištiesta ranka – tektų visus žiedelius  nurankioti. Per daug tų „laimių“, neliko atradimo džiaugsmo. O ir iš vaikystės išaugau.
Anksti išvažiavau iš Šilalės, bet retkarčiais sugrįždama visada aplankydavau kapus, mačiau, kaip buvo trinama atmintis ir tarsi tuščiam lape rašomi nauji istorijos skirsniai – iškirto senus medžius, be tvarkos įsikerojusias alyvas, kažkur išgabeno visutėlius zomato akmenis... Prieš porą metų, ramią, saulėtą pavasario dieną, pačiame jo žydėjime, paskutinį sykį apvaikščiojau Šilalės kapus, perskaičiau savo kartos metraštį – kas išliko užrašyta, kas ištrinta, bet dar gyva mano ir kitų, jau išeinančių bendraamžių atminty, ir kas rašoma iš naujo. Paskui atsisėdau ant didelio kelmo ties dar tebestovinčio mano vaikystės namo langais, ištiesiau įskaudusias kojas ir pasidaviau atminties ir vaizduotės žaismui. Tarsi mačiau vilkstines vežimų seniai seniai, kur nesiekia mano kartos atmintis, rudens darganose, po derliaus nuėmimo darbymečių, iš visų aplinkinių kaimų laukų vežančias akmenis, tarsi atpažinau niekada nematytus meistrus, taip mokamai juos sukrovusius į zomatą, kad man, vaikui, bėgant juo iš pamiškės parsivesti karvutę Mūmą, nenusirisdavo nė vienas akmenėlis, tarsi jutau basais padais aksomą samanų, užtvarsčiusių istorijos žaizdas.
Staiga pro šalį prariaumojo traktorius ir  mano vaizdiniai pasikeitė – mačiau buldozerius, ardančius zomatą, ir buvau tikra, kad neskaudėjo šaltos plieninės jų širdys, kaip ir širdis to žmogaus, kurio galvoj gimė mintis – sugriauti... Man atrodė, kad aš žinau jo vardą. Žinau. Tokių žmonių nėra daug.
Atsimerkiau. Buvo pats pavasario žydėjimas, aplinkui ant gerai prižiūrimų taikos meto kapų klestėjo įvairiaspalvės tulpės, vešlūs, puošnūs, bet bekvapiai  narcizai, daugybės rūšių vilkdalgiai, žaliavo rūtos ir perkūnropės, tik nasturcijos nebe madoj.
Pagalvojau, kad ir to žmogaus kapas kažkur čia, juk jis vienas iš mūsų. Neieškosiu, neturiu ką jam pasakyti. Norėčiau klysti. O naują, geležinę tvorą jau ėda rūdys ir mano mintyse stojo vaizdinys, kiek daug žmonių kas keleri metai turės jas gremžti nuo tvoros virbų, kad būtų galima ją perdažyti.
Skausmas ir lieka skausmu, jam visai nesvarbu, net jei vienom „laimėm“ pražysta alyvų krūmelis prie kapo, jei rūdys suėda geležį, jei kažkam prireikia tau ir tavo gyventam laikui tarsi amžinai ramybei skirtos vietelės kapuose.