Sidabriškam rūke boluoja plikas medis,
Kurio gležnas rankas skalauja pienės pūkas.
O štai atrieda dar putni banga –
Nulaužia medžiui dvi dochlas šakas.
 
Kraujuoja ašarom sūriom vargšelis
Ir geria žemė jo kančias karčias.
Išnyra varna iš puriausio pienės pūko
Ir supas ant šakos be užuojautos ženklų.
 
Kada praeis prakeiktas šitas rūkas?
Kiek dar bangų turės mane palaužt?
Kiek žemė dar sugers kančių,
Kol sužydės žiedai ant rankų?
 
Prisėdu ant širdies pūkais nuklotos žemės
Ir priglaudus galvą uodžiu vėjo kvapą.
Pakilus varna štai pradingsta pilkumoj!
Ir gera man ilsėtis pliko medžio artumoj...