Par kalbų vienas klopatas
Atomanu, kėp manį možų bobutą trejus matus mokino kalbat – kų matau, kų runkėlaj turiu, kų ošei misliu, kų padorius, kų pamatus asu, ir, poskum, visų gyvėnimu kuntriai pati mokinaus tylat, vis mokinaus prikūst lėžuvį ir nekalbat ko nėraikė, mat par savo kalbajimų vis bados prisikalbadavau.
Mas gyvanom septyniesoj – sėnėlis Dominykas, bobutą Varaniutą, motutą Akviliutą, tėvėlis Lionginas, ošei Danutytą, saso Vitutą ir možasai mono brolalis Gintautėlis. Šeimyna didala, alia sutaram visi – ba tolko gražiai.
Buvau do viškum mažuta margoitą, do ir mokyklan nėjau. Atomanu, mūsų Byčių ulyčioj gyvano tokia motaralą, jų visi vadino Untosyti. Turėjo savo vyrėlį, katrų žmonas Untosytas ūžkuriu vadino, o tikro jo vardo tai neatomanu. Kėp mono bobuta soko: – „Tas Untosios užkurys niekam tikįs tinginys: prė stolo – pirmutinįs, alia prė dorbo – visadu paskutinįs”. Ulyčioj žmonas žinojo – kų pradas dirbten, pasimas nepabaigįs, o jau girdavos girdavos... – kėp negirdata nematyta posaka – ležuviu soko bažnyčių pastota ir blėkinį stogų sidabrovai nudožė. Anė augino kėtrius vaikelius. Untosytą turėjo vienų novatnų papratimų – kasdėn aidavo pas susiedus keminatų. Žėdna diena aidavo ir aidavo par ulyčiu. Alia tropydavo ait kadu žmonas pietus volgydavo. Trapsadavo palei duris, pakol žmonas volgydami neapsikįsdavo, prė stolo sodindavo ir visiem volgyt paduodavo. Tunkiai ataidavo ir pas mumi. Vis susimislius kokių badų: tai jai raikia druskos pasiskolint, tai nebažino kėp rasodų sodintų, tai batviniai pasibaigį, tai nebamoka kulno skarpačkom išmagztų, ar jai do kokio bieso priraikia. Aina ir aina. Tokia viešnia su vaikėliais ulyčioj visiem buvo ligi gyvo kaulo atcibodus. Vienų kartų išlaidus šitų „ulyčios“ viešnių ir uždorius duris – musėt pati sau bobutą balsu pasokė:
– Ar jinoj namų nebaturi, ar namė dorbo nebanusitveria, ar volgyt nebara ko, kad vos tik dadam pietus unt solo, jinoj čia kėp čia. Viškum sarmotų pamatus! Aina ir aina kėp omžinas žydas. Iš paklos pačios – pagraužė lig gyvo kaulo.
Ir do kažkų bumbadama nuvėjo prė savo darbų.Tų počių nėdėl, su vaikėliais Untosytą kėp untala su unčiokais - įlingovo mūsų gryčion. Ošei nieko nebalaukdama prilakiau prė Untosytas, įtraukiau krūtinan oro ir vienu ypu išpyškinau kų ne kartų mono bobutą buvo kalbajus:
– Tatulyt Untosyt, ar tavo gryčia sudagus? Ar pas tau namė volgyt nebar ko? Ar dorbo nebagali nusitvėrten? Ar viškum sarmotų pometei, kad aini ir aini par pačius pietus kėp omžinas žydas? Žinoka, tujai ligi gyvo kaulo visiem ulyčioj atcbodai su visais savo vaikėliais! Vis čia kėp čia ir lauki, kad prė volgymo kas pasodint. Iš paklos pačios, gyva bada tokia viešnia! – pasokius nusisukiau ir nuvėjus užulipiau unt pėčiaus.
Užgirdus mono litonijų Untosytą net pabolo, tik atsilošė, nieko nebasokius unt kulno apsisukė ir su visais vaikais namo išlakė. Alia išeidama durim tėp trinkė, kad net dubulti lungai surebėjo. Gryčioj pasidorą tyku tyku – kėp unt kapų. Tata užstalaj kostalajo ir volgė toliau, motutą balsu atciduso, bobutą – „O Vėšpatė“ tapasokė, tiktai sėnėlis tylom palypėjo unt pečinyko ir mon pasokė: „Oi, vaikėl, ba raikalo tujai Untosiai šitų taisybį akys supylai, pamislys, kad buvai primokinta“. Ošei mirksėjau kėp varla varškėj, nesuprotus ko tėp visi nusiminą? Kadu bobutą ne kartų tų potį kalbajo, niekas jai nei pusas žodžio nesokė, o mon dabar už vienų pasokymų visi prikoišioja. Sėdėjau unt pėčiaus visa markatna ir bovijaus iš savo skarpačkos laly psdorius.
Povakariu sėnėlis pasisodino manį unt kėlių ir pasokė:
– Vaikėl, atmink visom gyvėnimui, kad potys geriausi unt svieto duntys yra tė, katrė laiku golia lėžuvį prikųst. Ir pakol niekas vardu nepošaukė, nepaklausą kų misli, tau pravartu tylat.
Ošei visa suprotus galvaly lingavau, o kad sėnėlis do ir čiulpiamų saldainį su raudonu poperėliu dova, tai ir viškum pralinksmėjau.
No ano sėnėlio pamokinimo ošei visadu visadu taikau daugiau patylaten ir kitų paklausyten. Tėp būna mažaiu klopato, o ir visiem žmonam pravartu šitų mono sėnėlio pamokinimų atciminten.