Bus gerai – juk esu,
tik buvau truputėlį nuklydus,
Kur plytėjo miglota
jausmų dykuma.
Smėlio dulkės užklojo
ir taip jau pavargusią širdį.
Rodos, buvo miražas...
tavęs tik nebuvo jame.
 
Bus gerai – juk esu
ta pati, kurią visad mylėjai
Ir be žodžių įspėdavai
mano mįsles.
Sugrįžau, lyg iš tolimo
kelio parėjusi,
Kad pakurstyčiau ugnį
ir laukčiau pareinant tavęs.
 
Bus gerai – juk esu,
juk žinai – be tavęs negalėsiu
Nei to kelio nueit,
nei įveikti troškių dykumų.
Būsi mano oazė,
gaivinantis kūną pavėsis,
Kol netapome smėlio
dulkelėm abu.